Susimąstęs Kristus

Šį kartą skaitytojams pristatome paveikslą, kurio tema itin reta tapyboje. Susimąstęs Kristus – tai atvaizdas, dažniausiai sutinkamas trimačiuose drožtuose kūriniuose. Nors šio kūrinio kilmės nežinome, tačiau gana meistriškai atlikta paveikslo tapysena, bendra centriškoji kompozicija, žemės spalvų koloritas, lokalinės spalvos, rusvi tonai ir pustoniai, Išganytojo apranga, negilių, statiškų drabužio klosčių traktuotė, specifinės anatomijos (veidų, plaukų ir pan.) vaizdavimo detalės išduoda klasicizmo estetikos įtaką dailininkui. Šiam atvaizdui jaukumo, asketiškumo, santūrumo suteikia neperkrautas fonas, kuriame išryškėja vos kelios kompozicinės detalės (kolona, pasėstė, langas), o Jėzaus figūra paryškinta už jos sklindančia išskaidyta gelsvai rusvų tonų šviesa ir aplink galvą pavaizduotu geltonos šviesos spindulių vainiku. Paveikslo kompozicija labai lakoniška, nesudėtinga: sustingusi sėdinčio Jėzaus figūra komponuojama paveikslo centre, jos modeliuotei trūksta apimties, pastebimas tam tikras kūno ir raumenyno plokštumas, schematiškumas.

Paveiksle Jėzaus veidas nutapytas trikampės formos su didelėmis migdolinėmis akimis, siaura trikampe nosimi, mažomis ausimis, nedidelėmis bangelėmis modeliuotais plaukais. Jo trumpa barzda perskirta į dvi dalis. Toks Kristaus ir kitų šventųjų vyrų veido vaizdavimas būdingas XVIII a. pab. – XIX a. I trečdalio Šiaurinės Rusijos religinei tapybai. Šio regiono religiniuose paveiksluose, ikonostasų, Viešpaties (Karališkųjų) vartų konstrukcijose patalpintuose kūriniuose tapyba panaši kaip aptariamo paveikslo: ji minkštesnė, figūros turi daugiau apimties ir daugiau judesio nei tradicinėse rusų ikonose. Šio paveikslo plastiką, meninį stilių, figūros ir anatomijos traktuotę palyginus su religine Rusijos tapyba, kūrinys datuotinas XVIII a. pab. – XIX a. I trečd. ir priskirtinas Šiaurinės Rusijos regionui.
Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo (kartu su keletu kitų ikonografinių tipų) kilmė Rusijoje siejama su Vakarų krikščionybės, atsivežtinių meistrų, pirklių ir kt. įtaka šios šalies kultūrai. Senosios Rusijos dailės tyrinėtojai teigia, kad šis atvaizdas cerkvėse pasirodo jau XVII a. Nors atvaizdas susiformavo vėlyvųjų Viduramžių mene ir labiausiai būdingas katalikiškajai religinei dailei, vidurio ir šiaurės Rusijos cerkvės yra labiausiai į rytus ir šiaurę nutolusios Eurazijos šventovės, kuriose galima pamatyti šį, dažniausiai skulptūrinį, atvaizdą. Reikia pažymėti, kad sėdinčio parimusio Išganytojo figūra tiek katalikiškoje Europoje, tiek stačiatikiškoje Rusijoje suvokiama pirmiausia kaip Jėzaus kančios atvaizdas. Šio atvaizdo sampratai įtaką padarė Naujasis Testamentas, nors jame tokia scena neminima. Evangelijų tekstai veikė Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo sampratą ir lėmė, kad juo būtų įprasminama apibendrinta Išganytojo kančia: jame atsirado elementų, kuriais jis susiejamas su evangeliniais patyčių ir Jėzaus nuplakimo epizodais, Kristaus kalėjimo tema, pats atvaizdas tapo universaliu būdu jo patirtiems kankinimams išreikšti.

Viršelyje publikuojamame paveiksle matome keturias nuorodas į Išganytojo patirtas kančias – raudoną apsiaustą, švendrą (Evangelijose minima nendrė), koloną ir langą. Paveiksle Kristus vaizduojamas raudonu apsiaustu, ant krūtinės susegtu sege. Apsiaustas arba purpurinė skraistė minima patyčių scenose Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Joną (Mt 27, 27–31; Mk 15, 17; Jn 19, 2). Nendrė Evangelijose minima tose pačiose Šventojo Rašto vietose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad evangelistas Matas rašo, jog kareiviai įspraudė nendrę „į jo dešinę“. Vadinasi, Išganytoją teisingiau būtų vaizduoti parimusį kaire ranka, tačiau tai itin reta. Aptariamajame paveiksle Jėzus taip pat nendrę laiko kairėje, o galvą parėmęs dešine ranka.

Kolona – tai Kristaus nuplakimo stulpas. Naujajame Testamente Kristaus nuplakimas minimas visose keturiose Evangelijose, tačiau skirtingai. Evangelijose pagal Luką (Lk 23, 15–16) ir Joną (Jn 19, 1–5) Kristaus plakimas Piloto paliepimu įvardijamas kaip bausmė, po kurios Kristus turėjo būti išlaisvintas; o Matas (Mt 27, 26) ir Morkus (Mk 15, 15) įvardija tai kaip kankinimą, po kurio Jėzus nukryžiuojamas.

Langas už Jėzaus nurodo, kad Išganytojas pavaizduotas sėdintis kalėjime, tą patvirtina ir metalo grandine sukaustyta ir prie stulpo pririšta jo koja. Jėzaus įmetimas į kalėjimą po sugavimo minimas Naujajame Testamente, tačiau devocinėje literatūroje minimas ir antras kartas, kai Išganytojas buvo uždarytas. Tai Kryžiaus kelio epizodas, kai Kristus vienišas sėdėjo ant Golgotos kalno akmens duobėje, vadintoje Carcer Christi. Tapytuose paveiksluose langas su grotomis retai vaizduotas, tačiau jis ypač būdingas Rusijos religinei dailei. Kalėjimo lango akcentavimas kūriniuose mums leidžia išskirti svarbų įkalinto Jėzaus sampratos aspektą Susimąsčiusio Kristaus temoje, todėl mūsų aptariamą paveikslą galime pavadinti ne tik „Susimąstęs Kristus“, bet ir „Jėzus kalėjime“.

Visų šių simbolinių atributų pasirinkimą iš dalies lėmė ir kūrinio atlikimo technika: tapyba ant drobės leido dailininkui pavaizduoti daugiau simbolių ir atributų, o skulptūros menas ne toks naratyvus, tad drožtuose Susimąsčiusio Kristaus atvaizduose jų paprastai tik du ar trys. Pavyzdžiui, kalėjimo temą su skulptūriniais atvaizdais įmanoma atskleisti tik Susimąsčiusio Kristaus skulptūras patalpinus specialiai joms išmūrytose nišose, pastačius atskirose patalpose ir pan. Rusijoje skulptūriniams Kristaus atvaizdams „kalėjimai“ buvo gaminami iš medžio ir panašėjo į atskiras koplytėles, kurios stovėdavo cerkvėse prie kolonų.

Įvairiose Rusijos vietovėse Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas vadintas „Vidurnakčio Išganytoju“. Pavadinimas kilęs iš Didžiosios savaitės liturgijos, kai Didžiojo ketvirtadienio vakaro pamaldose tokie atvaizdai būdavo atveriami maldininkams. Vietinių gyventojų tikėta, kad toks Kristus naktį vaikščioja ir, kai visi miega, lanko neturtingus žmones ir dalija dovanas.

Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė

• «