Šv. Benediktas Nursietis

LIEPOS 11 D.

ŠV. BENEDIKTAS NURSIETIS (480–547 m.)

Tapęs popiežiumi, kardinolas Jozefas Ratzingeris pasirinko šv. Benediktą Nursietį savo pontifikato globėju. 2008 m. balandžio 8 d. šiam šventajam paskyrė trečiadienio Audiencijos katechezę. Prasminga cituoti beveik visą pirmąją šio teksto dalį, kurioje popiežius glaustai aprašo šventojo gyvenimą ir puikiai apibūdina jį kaip amžinai reikšmingą ir aktualų Dievo ieškojimo pavyzdį.

„Šv. Benediktas Nursietis, – sako popiežius, – vienuolystės Vakaruose steigėjas, padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Svarbiausias šaltinis apie jo gyvenimą – šv. Grigaliaus Didžiojo dialogų antroji knyga. Tai nėra biografija klasikine prasme. Laikydamasis savo meto tradicijų, konkretaus žmogaus – būtent šv. Benedikto – pavyzdžiu jis norėjo parodyti kiekvienam, kuris Dievui save atiduoda, jog įmanoma užkopti į kontempliacijos viršūnę. Tad žmogaus gyvenimą šv. Grigalius Didysis pateikia kaip kopimą į aukščiausią tobulumo viršūnę. Šv. Grigalius Didysis šioje dialogų knygoje taip pat aprašo daugybę šventojo padarytų stebuklų, tuo norėdamas papasakoti ne tiesiog apie kažką keista, bet parodyti, kaip Dievas įspėdamas, padėdamas ir taip pat bausdamas įsikiša į konkrečias žmogaus gyvenimo situacijas. Jis nori parodyti, jog Dievas nėra tolima, į pasaulio pradžią nukelta hipotezė, bet veikia žmogaus, kiekvieno žmogaus, gyvenime.“

Toliau pontifikas glaustai pasako, kodėl buvo aprašytas šv. Benedikto gyvenimas ir kokią įtaką turėjo šventojo vienuolinis palikimas: „Tokią „biografo“ perspektyvą galima paaiškinti bendruoju jo meto kontekstu: V ir VI amžių sandūroje pasaulį sudrebino baisios vertybių bei institucijų krizės, sukeltos Romos imperijos žlugimo, naujų tautų įsiveržimų ir dorovės nuosmukio. Vaizduodamas šv. Benediktą kaip „spindinčią žvaigždę“ Grigalius tomis baisiomis aplinkybėmis troško parodyti išeitį iš „tamsios istorijos nakties“. Ir iš tiesų šventojo darbai ir ypač jo Regula pasirodė esą autentiškas dvasinis raugas, padaręs amžių raidai jo tėvynės bei meto ribas smarkiai pranokstantį poveikį, pakeitęs Europos veidą, vietoj žlugusios Romos imperijos sukurtos politinės vienybės pradžią duodamas naujai dvasinei ir kultūrinei vienybei, krikščioniškojo tikėjimo, bendro žemyno tautoms, vienybei. Būtent taip radosi tikrovė, kurią vadiname „Europa“.

Popiežius trumpai apžvelgia šventojo vienuolystės kelią: „Šv. Benedikto gimimas datuojamas 480 m. Anot šv. Grigaliaus, jis buvo kilęs iš Nursijos srities. Pasiturintys tėvai išsiuntė jį studijuoti į Romą. Tačiau amžinajame mieste jis ilgai neužsibuvo. Kaip visiškai įtikimą paaiškinimą Grigalius nurodo tai, kad jaunasis Benediktas pasibjaurėjo daugelio studentų palaida gyvensena ir nenorėjo nupulti į tokius pačius suklydimus. „Jis norėjo patikti vien Dievui.“ Tad dar nebaigęs studijų Benediktas paliko Romą ir pasitraukė į kalnų Romos rytuose vienatvę. Iš pradžių užsilaikęs Efidės kaime (šiandien Affile), kur kurį laiką buvo prisijungęs prie vienuolių „religinės bendruomenės“, vėliau tapo atsiskyrėliu tolimame Subiake (Subiaco). Ten Benediktas trejus metus visiškai vienas gyveno oloje. Subiake praleistas laikas, laikas būnant vienam su Dievu, Benediktui buvo brendimo metas. Ten jis turėjo pakelti ir nugalėti kiekvienam žmogui tenkančias tris pagrindines pagundas – savęs teigimo ir troškimo iškelti save visa ko centru pagundą, juslumo pagundą ir galiausiai pykčio bei keršto pagundą. Benediktas buvo įsitikinęs, jog tiktai nugalėjęs šias pagundas galės kitiems ištarti naudingą jų vargo sąlygomis žodį. Nuramdęs savo sielą, jis įstengė visiškai sutramdyti savo „aš“ impulsus, kad savo aplinkai galėtų būti taikos kūrėju. Tik tada jis nutarė Anio slėnyje, netoli Subiako, įsteigti pirmuosius vienuolynus.

Pontifikas pristato paskutinį šventojo Benedikto vienuolystės etapą: „529 m. Benediktas paliko Subiaką ir įsikūrė Monte Kasine. Kai kas tokį gyvenamosios vietos pakeitimą aiškino kaip bėgimą nuo pavydaus vietinio Bažnyčios vyro intrigų. Tačiau tokie aiškinimai pasirodė esą menkai įtikinami, nes pastarojo staigi mirtis nepaskatino Benedikto sugrįžti. Iš tikrųjų toks sprendimas radosi todėl, kad jis buvo įžengęs į naują vidinio brendimo bei vienuoliškosios patirties etapą. Pasak Grigaliaus Didžiojo, persikėlimas iš nuošalaus Anio slėnio į Monte Kasiną – iš toli matomą nusidriekiančioje aplinkinėje lygumoje aukštumą – buvęs simbolinio pobūdžio: vienuoliškasis gyvenimas pasislėpus nuo visų pateisinamas, tačiau vienuolynui Bažnyčios ir visuomenės gyvenime taip pat tenka viešasis tikslas, jis turi daryti tikėjimą regimą kaip gyvybinę jėgą. 547 m. kovo 21 d. žemiškąjį gyvenimą užbaigęs Benediktas savo Regula bei įsteigta benediktiniškąja šeima iš tiesų paliko šimtmečių tėkmėje vaisingą buvusį ir šiandien tokį besantį paveldą.“

Popiežiaus Benedikto XVI katechezė padėjo trumpai apibūdinti šventojo vienuolinį kelią ir jo paveldą. Pasigilinkime į šį palikimą. Iš arčiau pažvelkime į vienintelį rašytinį jo veikalą ir kartu dvasinį testamentą – vienuolių Regulą. Kaip jos dvasingumas įgyvendinamas vienuolynuose bei pasaulyje? Pasak Grigaliaus Didžiojo, „Dievo vyras pasaulyje ne tik pagarsėjo gausiais stebuklais, bet dar ir spindėjo iškalba, kuria dėstė savo mokymą.“ Iš tikrųjų, Regula – tai puikus šventojo autoportretas. Kaip dar pastebėjo Šv. Grigalius, „šventasis vyras negalėjo mokyti niekaip kitaip, negu gyveno pats“. Nuo pradžios iki galo šventasis Benediktas norėjo būti vien tik nuolankus Viešpaties ir visų savo brolių tarnas. Jei vėliau jis buvo laikomas pavyzdingu vienuolių bei visų krikščionių mokytoju ir tėvu, tai tik dėl to, kad dvasinio vadovavimo srityje jis energingai atsisakė pagrindinio vaidmens. Būtų visiškai neteisinga Benediktą vadinti „guru“. Kaip Jonas Krikštytojas, jis laikė save Dievo įrankiu ir sielų sužadėtinio Kristaus draugu. Vienintelis jo tikslas – nepririšti žmonių prie savęs, bet vesti juos pas dangiškąjį Tėvą per Jėzų Kristų.

Regula buvo parašyta vienuoliams, bet ji turi daug ką pasakyti ir pasauliečiams. Ji ir jiems rodo, kaip atrasti sveiką pusiausvyrą tarp maldos ir darbo. Ji jiems padeda gyvenimo situacijose kantrybe dalyvauti Kristaus kentėjimuose ir Jo garbėje. Kartais, girdėdami pavadinimą „Regula“, žmonės instinktyviai išsigąsta. Tačiau šis tekstas neturi nieko bendro su sausa, griežta ir beasmene juridinių taisyklių knyga. Priešingai, tai švelnus raginimas ieškoti Dievo, tėviškas kvietimas leistis į nuolatinio atsivertimo kelionę sekant Evangelijos takais. Šv. Benediktas išmintingai perduoda senąsias tradicijas, kurias perėmė iš Bažnyčios Tėvų ir savo pirmtakų vienuolių, pradedant šventuoju Antanu Egiptiečiu, šventuoju Bazilijumi ir baigiant šventuoju Augustinu bei Mokytojo Regulos autoriumi. Maža to, pasitelkdamas savo turtingą asmeninę vienuoliško gyvenimo ir vadovavimo bendruomenei patirtį, jis sukūrė visiškai naują, originalią sintezę, kuri viduramžiais tapo svarbiu Europos pamatu religijos, kultūros bei ekonomikos srityse. Vėliau ji prisitaikė įvairiose kultūrose ir aplinkybėse, ir šiandien, daugiau nei po 15 šimtmečių, ji išlieka naudingas ir aktualus dvasinio gyvenimo vadovas.

Regulos pradžioje ir pabaigoje Benediktas ragina savo mokinius „nieko labiau nevertinti už Kristų“, arba „už Kristaus meilę“, nihil amori Christi praeponere. Tai tarsi visos šventosios Regulos pagrindinis leitmotyvas. Kitoje vietoje, vartodamas beveik tuos pačius lotyniškus žodžius, jis liepia „nieko labiau nevertinti už maldą, už dieviškąjį oficiumą“ – nihil opere Dei praeponentur. Šių dviejų posakių prasmė yra beveik ta pati, nes malda užima pirmąją vietą. Joje mes sutinkame Viešpatį ir vienijamės su Juo. O Kristus yra liturgijos – bendruomenės ir Bažnyčios viešosios maldos – pagrindinis veikėjas ir siekinys.

Ora et labora, melskis ir dirbk – ši ištara yra šv. Benedikto ordino populiarusis šūkis. Vienuoliai dirba siekdami pragyventi ir padėti kitiems žmonėms materialiai arba dvasiškai. Tačiau lyginant su kitais, jie dirba gana mažai, ne daugiau kaip keturias valandas per dieną. Jų darbai – įvairūs, įdomūs ir naudingi, bet niekaip negalima sakyti, kad jie yra bendruomenės tikslas arba pateisina brolių, atsiskyrusių nuo pasaulio, buvimą vienuolyne.

Kita vertus, Regula vienuolius įpareigoja melstis septynis kartus per dieną bažnyčioje, giedant Dievo šlovę Valandų liturgija ir švenčiant Eucharistiją. Šis liturginis darbas kasdien trunka keturias ir daugiau valandų. Be to, vienuoliai skiria maždaug tris valandas dvasiniam skaitymui ir vidinei maldai tyloje. Toks ilgas, nesavanaudiškas ir „neapmokamas“ bendravimas su Viešpačiu kai kurių laikomas gryna kvailyste, laiko, talentų ir energijos eikvojimu. Tačiau jis sudaro benediktiniško gyvenimo esmę ir šiandien liudija pasauliui, kokia turi būti vertybių hierarchija.

Kalbėdamas apie liturgijos ir maldos pirmenybę šventojo Benedikto Reguloje, tėvas Redklifas (Radcliff), garsus dominikonų rašytojas, yra neseniai pastebėjęs, kad pasauliui benediktinų gyvenimas iškelia tam tikrą paradoksą. Žmonės dažnai mano, kad vienuoliai yra nenaudingi visuomenei ir net Bažnyčiai, jie meldžiasi per daug, nepakankamai dirba, apleidžia socialinę ir apaštalavimo veiklas. Šiems žmonėms atrodo, kad vienuoliai, atlikdami liturginę tarnystę, nuolat sukasi lyg planetos aplink centrinę ašį, kuri yra nematoma ir esanti visiškai tuščia. Tačiau tai Dievo buvimo vieta, dvasinės šviesos ir malonės židinys.

Kai vienuoliška bendruomenė švenčia liturgiją, ji tampa ženklu, kad gailestingasis Viešpats yra su mumis, kad Jis nori bendrauti su mumis ir išklausyti mūsų maldas. Aplankydami vienuolyną, dalyvaudami liturgijoje su vienuoliais ir svečiai dažnai patiria ypatingą Dievo artumą. Vienuolynas yra Viešpaties tarnystės mokykla, maldos mokykla ne tik vienuoliams, bet ir visiems tikintiesiems. Kaip tik dėl to Benediktas nustatė, kad vienuolynui niekada neturi trūkti svečių. Ir šiandien Bažnyčios raginimu svetingumas sudaro vienuolių apaštalinę misiją.

Baikime popiežiaus Benedikto XVI žodžiais: „Benediktas apibūdina savo „nedidelę Regulą“ kaip pradžią; tačiau iš tiesų joje pateikti nurodymai naudingi ne tik vienuoliams, bet ir visiems, kurie savo kelyje Dievop ieško vadovo. Dėl Regulai būdingo saikingumo, žmogiškumo ir blaivaus esminių dalykų dvasiniame gyvenime skyrimo nuo ne tokių reikšmingų išliko jos spindesio jėga. Siekdami tikrosios pažangos ir šiandien įsiklausykime į mūsų kelią apšviesti galinčią šv. Benedikto Regulą. Didysis vienuolis tebėra tikrasis mokytojas, kurio mokykloje galime mokytis tikrojo humanizmo meno.“

T. Grigalius Casprini,
Palendrių šv. Benedikto vienuolyno vienuolis
Popiežiaus Benedikto XVI katechezės citatos apie šv. Benediktą iš: „Bažnyčios žinios“, 2008 m. gegužės 31 d., Nr. 10/ 298

• «
• »