Šv. Cecilija

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – lapkričio 22 d. minima šventoji Cecilija, viena iš ankstyvųjų krikščionybės amžių kankinių, mirusi apie 229 metus. Jos atvaizdą apie 1626 metus nutapė Simonas Vuė (Simon Vouet, 1590−1649), nukeliantis pasakojimą į XVII amžiaus Italiją ir Prancūziją. Baroko laikotarpis dailėje − tai metas, kai iš dailininko tikimasi gana griežtos paveikslų ikonografijos. Šventieji turi savo atributus, iš kurių juos galima atpažinti, religinius, mitologinius ar istorinius siužetus supantys putti (it. putto – berniukas) – nuogi, dažnai sparnuoti berniukai, gyvūnai, vaisiai ar gėlių žiedai turi savo iš anksto įvardintas prasmes, iš kurių pinami meno kūrinių pasakojimai. Visa tai sukuria daugiasluoksnę, apgalvotą simboliką ir siunčia žinutę žiūrovui − šifruokite, vaizdas pasakoja ne blogiau nei tekstas. Tai puiku ir kviečia į minties gilumą, tačiau kartais XXI amžiaus žmogui galbūt per daug tolima: ikonografija diktuoja šabloniškumą, išankstinę žinių bagažo būtinybę, iš dalies − ir menininko anonimiškumą. Vis dėlto daugeliu atvejų dailininko autografą galima atrasti, Simono Vuė atveju − net ir ne vieną biografijos štrichą, o ikonografinė simbolika nėra itin sudėtinga. Tad šį kartą pasakojimą, pristatantį viršelio paveikslą, padalinkime į dvi dalis: aptarsime šventųjų kulto populiarumą baroko epochoje ir Vuė nutapytos Cecilijos ikonografiją bei paties menininko istoriją, kurią paveiksle irgi galime atpažinti.

Šventųjų kankinių kulto populiarumas baroko laikotarpiu kyla gana natūraliai. XVI−XVII a. potridentinė Katalikų Bažnyčia ieškojo būdų, kaip stabdyti vis labiau plintančias protestantizmo idėjas. Mene buvo atsigręžta į jausmus, o kas gali būti stipriau už tvirtą pasiaukojimą dėl tikėjimo, gyvybės atidavimą dėl aukštesnio tikslo? Tad nenuostabu, kad katalikiškame pasaulyje plito būtent kankinių kultas, jiems buvo dedikuojamos bažnyčios, koplyčios, kuriamos skulptūros, tapomi paveikslai, kūrėsi gerbimo ritualai ar privačios pamaldumo praktikos.

Šv. Cecilijos atvaizdai tarsi sujungia dvi baroko epochos meno ašis − muziką ir dailę. Gyvendama vis dar pagoniškoje Romoje tarp ankstyvųjų imperijos krikščionių ir negalėdama savo tikėjimo liudyti laisvai, Cecilija vis dėlto liko ištikima savo įsitikinimams, bandė išlaikyti moralės normas ir jas perteikti kitiems, atversti savo aplinkos žmones į krikščionybę. Būtent tai ir buvo jos tragiško likimo priežastis. Pasakojama, kad Cecilija atvertė į krikščionybę net savo sužadėtinį Valerijoną ir jo brolį Tiburtijų. Po vestuvių ji įtikino vyrą duoti santuokinės skaistybės įžadą. Pasak legendos, už tai angelo jie buvo apvainikuoti rojaus rožių ir lelijų vainiku. Vuė paveiksle matome iš šios istorijos į Cecilijos ikonografiją atkeliavusius atributus − šventoji žvelgia į du cherubinus, o jos galvą puošia gėlių vainikas. Tačiau priežastis kankinystei ne ta − būtent už tikėjimo skleidimą, krikščionių slėpimą bei pamaldas savo namuose Cecilija buvo pasmerkta mirčiai uždusinant garais. Teigiama, kad po kankinimų ji išgyveno dar 3 dienas, per kurias visą turtą išdalijo vargšams. Buvo palaidota Kaliksto katakombose, o ant buvusių Cecilijos namo pamatų Romos priemiestyje Užtibrėje (Trastevere) IX a. pastatyta jos vardo bazilika. Tai turėjo daug įtakos šv. Cecilijos kulto paplitimui. Nuo Viduramžių ji laikoma muzikų globėja.

Pasakojama, kad Cecilija savo vestuvių dieną giedojo prašydama Dievo užtarimo savo siekiui po vedybų išlikti tyrai tiek siela, tiek kūnu. Muzika tapo prašymo forma, tarpininke tarp dangaus ir žemės – tuo, kas tyra, išjausta ir nesugadinta. Šventosios atributas – portatyviniai vargonai, kuriuos matome ir Vuė paveiksle. Cecilija groja jų klavišais, bet žiūri ne į rankoje laikomą natų lapą, o į cherubinus − taigi klauso dieviškų, ne žemiškų balsų. Vadinasi, tai ne tik krikščionių kankinės istorija, bet ir dangiškosios, mūsų gyvenimus štrichuojančios, muzikos alegorija.

Savotiškai muzikavo ir pats paveikslą sukūręs dailininkas − šiandien gal kiek nepelnytai primirštas išties turtingos biografijos atstovas. Simonas Vuė gimė Paryžiuje, gyveno Italijoje, buvo turtingų Romos aristokratų šeimų protežė, įvaldė amžinojo miesto dailės madas, tapo Šv. Luko akademijos − vienos seniausių meno įstaigų Italijoje − direktoriumi, sukūrė, deja, neišlikusį altoriaus paveikslą Šv. Petro bazilikai ir galiausiai buvo pakviestas atgal į Prancūziją būti pirmuoju karališkuoju dailininku, su kardinolo Rišeljė pagalba turėjusiu atnešti baroko madas į Paryžių. Taigi būtent Vuė buvo tas naujasis vėjas, atnešęs kitokią vizualinę kalbą į prancūzų tapybą. Grakštumas, dramatiškumas, žaidimas šviesotamsa, draperijų klosčių dinamika − visa tai matome ir šv. Cecilijos atvaizde, beje, sukurtame prieš pat 1627-uosius, kai dailininkas iš Romos persikėlė į Paryžių.

Vuė išvyko ne vienas − kartu su Virginija Veci (Virginia Vezzi), kuri buvo dailininko žmona bei paveikslų modelis. Taigi Cecilija, kurią matome paveiksle maldynėlio viršelyje, yra ir Virginija. Ne tik garsi to meto Romos gražuolė, mūza, bet ir dailininkė, sukūrusi ne vieną puikų kūrinį, tapusi Šv. Luko akademijos nare − moteriai tuo metu tai buvo didelis įvertinimas. Panašu, kad Vuė kūryboje atsispindi ir draugų ratelio pėdsakai. Dailininkas ne tik buvo gretimai gyvenusios savo būsimosios žmonos mokytojas, bet bičiuliavosi ir su dar viena žymia to meto Romos dailininke Artemizija Džentileski (Artemisia Gentileschi), o jei žvilgtelėtume į beveik Vuė vienmečio Pjetro de Kortonos (Pietro de Cortonos) apie 1624 m. nutapytą šv. Cecilijos paveikslą, manau, jame irgi įžiūrėtume Virginiją. Nėra žinoma, ar Vuė nutapė šventosios paveikslą, gavęs konkretų užsakymą. Galbūt, pati būdama kūrėja, Cecilijos temą įkvėpė Virginija Veci.

Vuė buvo ryškiai žibėjusi žvaigždė tiek Romoje, tiek Paryžiuje, bet gana daug jo darbų neišliko, o vardą nustelbė vėlesni dailininkai. Tačiau minėdami šv. Ceciliją, švęsdami dieviškąją ir žemiškąją muziką, galime prisiminti ir teptuko meistrus, šiandien nesančius meno olimpe, bet kadaise jam pelnytai priklausiusius.

Dovilė Barcytė

• «