01
05 /
2015
(Domingo de Guzmán, 1175–1221 m.)
Dominykas (Domingo de Guzmán) gimė apie 1175 metus Kaleruegoje (Ispanijos Burgoso provincija). Guzmanų šeima buvo pasiturinti ir giliai tikinti (mama Joana Aza ir Dominyko brolis Manes yra Bažnyčios palaimintieji, Dominyko vyriausiasis brolis Antonijus buvo diecezinis kunigas). Tėvų sprendimu Dominykui buvo skirta tapti dvasininku, todėl vaiko auklėjimas ir lavinimas pavestas kaimyninio miestelio klebonui, mamos giminaičiui. Toliau mokėsi Palencijos katedros mokykloje, kur studijavo filosofiją ir teologiją. 1196 metais priėmė kunigystės šventimus, tapo Osmos kapitulos kanauninku, o 1201 metais – prepozito pavaduotoju. 1198 metais reformuotas kapitulos kanauninkų bendruomeninis gyvenimas lėmė Dominyko formacijos asketiškumą, atskleidė jo žavėjimąsi kontempliacija ir polinkį į ganytojišką veiklą. Gilesniam Dominyko dvasiniam gyvenimui ir įsitraukimui į Bažnyčios reikalus didelę įtaką turėjo jo pažintis su kapitulos vyresniuoju Didaku iš Acevedo, vėliau tapusiu Osmos vyskupu, su kuriuo Dominykas 1203–1204 metais dalyvavo diplomatinėse pasiuntinybėse pas Danijos karalių. Keliaudamas pažino to meto krikščionybės problemas Baltijos regione. Pietų Prancūzijoje pamatė katarų ir valdiečių erezijų sukeltus padarinius. Kelyje sutikę iš nesėkmingos misijos grįžtančius popiežiaus legatus, vyskupas Didakas ir Dominykas savo ganytojišką darbą pradėjo vykdyti nauju būdu: keliaudami ir pamokslaudami, jie asmeniniu pavyzdžiu liudijo evangelinį gyvenimą – neturtą ir paprastumą. Šią veiklą (ji vadinta sancta praedicatio arba praedicatio Jesu Christi) 1206 metais patvirtino popiežius Inocentas III. 1207 metais mirus vyskupui Didakui ir vienuoliams cistersams pasitraukus iš popiežiaus legatų pareigų, 1208 metais Dominykas tapo misijos vadovu. Du kartus atsisakė kvietimo tapti vyskupu. 1215 metais dalyvavo Visuotiniame Laterano susirinkime, kuriame svarstyti valdiečių ir katarų reikalai, akcentuota pamokslavimo reikšmė, norint juos nugalėti. Tulūzos vyskupas Fulkas paskyrė Dominyką ir jo bendražygius oficialiais diecezijos pamokslininkais. 1215 metais Dominykas priėmė pirmųjų brolių vienuolinius įžadus, o jau 1216 metais sušaukė kapitulą ir pateikė priimti jo paties parengtą konstituciją, kuri rėmėsi Šv. Augustino regula ir norbertinų konstitucija. Tolesniais gyvenimo metais išsipildė jo pastangos atskirose vietose kylančias iniciatyvas paversti vienuoliniu ordinu. 1217 metais Dominykas pasiuntė 7 ordino brolius į Paryžių, 4 į Ispaniją, o pats nuvyko į Romą, kur jo padėtis Romos kurijoje vis stiprėjo. 1218–1219 metais Dominykas pravedė pirmąją Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos vienuolynų vizitaciją. 1219 metų pabaigoje sugrįžo į Romą ir, manoma, tuo metu susitiko su Pranciškumi Asyžiečiu. Popiežiaus Honorijaus III prašymu atliko moterų vienuolynų vizitaciją. 1220 ir 1221 metais Bolonėje vykusių generalinių kapitulų metu Dominykas suformavo Ordino struktūrą, susidedančią iš provincijų. 1221 metais Romoje prie Šv. Sabinos bažnyčios įsteigtas dominikonų vienuolynas. Dominykas mirė Bolonijos vienuolyne 1221 metų rugpjūčio 6 dieną.
Kanonizacijos metu surinkta medžiaga yra turtingas šaltinis Dominyko asmenybei pažinti. Jį charakterizuoja maldos dvasia, rūpestis asmeniu, moralinis tobulumas ir apaštalinis uolumas. Vidinės kultūros ir evangelinio paprastumo dėka jis darė didžiulę įtaką žmonėms, nuosekliai realizuodavo sprendimą, priimtą po ilgo apmąstymo. Dominykas kanonizuotas popiežiaus Grigaliaus IX bule 1234 metų liepos 3 dieną.
Brolis Sławomir Brzozecki OP
Iš lenkų kalbos vertė Inga Ilarienė
