Šv. Efraimas Siras

BIRŽELIO 9 D.

Šv. Efraimas Siras (apie 306–373 m.)

Vienydamiesi su persekiojimus kenčiančiais broliais krikščionimis iš Sirijos, siūlome pasakojimą apie šv. Efremą Sirą, didį teologą, laikomą ir vienu didžiausių patristinio laikotarpio poetų.

Šv. Efremo gyvenimas ir darbai

Efremas gimė greičiausiai apie 306 metus Nisibyje, Mesopotamijoje (dabartinis Nusaibinas, Turkijoje), Romos imperijos provincijoje. Jo tėvas buvo pagonių dvasininkas, tad jam nepatiko, kad krikščione tapusi žmona sūnų norėjo auklėti pagal Kristaus mokymą. Kartą dėl to įpykęs išvijo Efremą iš namų. Jaunuolį priglaudė Nisibio vyskupas Jokūbas, tapęs jo dvasios tėvu ir sulaukusį aštuoniolikos pakrikštijęs.

Po kiek laiko Efremas gavo diakono šventimus ir drauge su vyskupu Jokūbu Nisibyje įsteigė teologijos mokyklą. Gimtąjį miestą okupavus persams, jis mokyklą perkėlė į Edesą, kur praleido paskutinius dešimt savo gyvenimo metų. Efremas mirė 373 m. birželio 9 d., užsikrėtęs nuo slaugomų maru sergančių ligonių.

Efremas sirų Bažnyčioje gynė ir saugojo kristologinę ir trinitarinę doktriną. Jo darbus galima suskirstyti į keturias grupes: veikalai, parašyti paprastąja proza (polemika ir Biblijos komentarai), poetine proza, eiliuotos homilijos ir himnai (pvz., „Apie tikėjimą“, „Apie Mergystę“, „Apie Rojų“, „Prieš erezijas“), išgarsinę jį visame krikščioniškajame pasaulyje, nes paprastas, tačiau grakščias eiles lengva pritaikyti bendruomeninėms giesmėms.

Šventosios Dvasios arfa

Kaip 2007 m. lapkričio 28 d. katechezėje pabrėžia popiežius Benediktas XVI, norint suvokti šv. Efremo mokymą, reikia priimti tai, kad teologines tiesas jis dėsto poetine forma – teologinės įžvalgos pateikiamos netikėtais palyginimais ir vaizdais. Šv. Efremo teologija – tarsi muzika, juk jis buvo ir didis kompozitorius, muzikas, skambino arfa. Dėl to ir buvo pramintas „Šventosios Dvasios arfa“. Teologija, tikėjimo apmąstymas, poezija, giesmė ir Dievo šlovinimas – visa tai šv. Efremo mokyme susiję.

Pavyzdžiui, Kristaus slėpiniui perteikti šv. Efremas pasitelkia daugybę posakių ir vaizdinių. Viename himne jis įspūdingai susieja Adomą Rojuje su Kristumi Eucharistijoje:

Edeno sodo medžiai pirmajam Adomui buvo duoti maistui.
Mūsų sielų maistu panorėjo tapti pats Sodo sodininkas.
(Himnas 49, 10).

Kalbėdamas apie Eucharistiją, Efremas, be kitų vaizdinių, naudoja degančios anglies vaizdinį (pasiskolintą iš pranašo Izaijo):

Tavo duonoje slypi nesuvalgoma Dvasia,
Tavo vyne – nepraryjama ugnis.
Dvasia Tavo duonoje,
Ugnis Tavo vyne:
Iš mūsų lūpų susižavėjimas liejas.
(Himnas „Apie tikėjimą“, 10, 8)

Mergelės Marijos dainius

Anot šv. Efremo, kaip be Jėzaus nebūtų Išganymo, taip be Mergelės Marijos nebūtų Įsikūnijimo. Dievo Motinai jis yra dedikavęs apie dvidešimt teologiškai pagrįstų ir susižavėjimu bei meile persmelktų himnų. Jis į Mariją kreipėsi kaip į „vergų atpirkėją ir žmonijos išsigelbėjimą“, „dangaus ir žemės taikintoją“, „visa ko pasaulyje tarpininkę“. Jos tyrumą apdainavo vadindamas ją „skaistesne už saulę, mergelių karūna, nesuteptąja, tyriausiąja“. Taip jis išaukštino Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą, kurį Bažnyčia (popiežius Pijus IX) daug vėliau, 1854 metais, paskelbs kaip dogmą.

Šv. Efremas visą gyvenimą liko diakonu. Tai pamatinis jo gyvenimo sprendimas, juk diakonas – liturgijos tarnas, ir, žvelgiant giliau, tarnas Kristaus, kurio šlovę Efremas neprilygstamai apgiedojo, ir tarnas savo brolių, kuriuos įstabiai mokė pažinti dieviškąjį Apreiškimą.

Parengė Ieva Venskevičiūtė

• «
• »