01
09 /
2023
Šv. Hildegarda Bingenietė – viena iškiliausių Viduramžių moterų, kurios dvasinis palikimas, vizijos ir raštai iki šiol kelia didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje. Vienuolė benediktinė, teologė, mistikė, mokslininkė, poetė, dramaturgė, kompozitorė, gydytoja, dailininkė. Nors buvo silpnos sveikatos ir nemažai laiko pragulėjo ligos patale, spėjo įkurti du vienuolynus, parašyti teologijos, gamtos pažinimo ir medicinos veikalų, buvo dvasinė palydėtoja, kūrė giesmes ir paveikslus, o sulaukusi šešiasdešimties iškeliavo pamokslauti.
Žemiškojo gyvenimo faktai
Turime gausybę šv. Hildegardos biografijų, tačiau išties nedaug istorinių faktų, ypač apie ankstyvuosius gyvenimo metus. Žinome, kad 1098 m. gimusi Hildegarda buvo dešimtas vaikas šeimoje ir labai silpnos sveikatos, nuo mažų dienų ją lydėjo priepuoliai: sąmonės neprarasdavo, tačiau regėdavo vizijas. Hildegardos tėvai buvo įsitikinę, kad jauniausia jų duktė vienuolyne gaus geriausią priežiūrą. Todėl sulaukusią septynerių Hildegardą paskatino drauge su Juta iš Šponheimo vykti į naują prie vyrų benediktinų vienuolyno prišlietą moterų konventą Dizibodenberge. Tarp 14-ųjų ir 17-ųjų gyvenimo metų Hildegarda davė įžadus.
Tebekeliamas klausimas apie Hildegardos išsilavinimą – dėl jos dažnai kartoto teiginio, kad esanti nemokyta moteris. Vis dėlto tikėtina, kad ji perskaitė visas vienuolyno bibliotekos knygas, į savo svarstymus įtraukdavo kitų teologų idėjas arba iš jų formulavo naujas tezes. Lotynų kalbą Hildegarda veikiausiai išmoko dalyvaudama Mišiose ir skaitydama. Tikra dangaus malonė jaunai vienuolei buvo jai priskirtas mokytojas Volmaras. Jis globojo ir lydėjo Hildegardą, leisdamas skleistis jos kaip regėtojos dovanai.
Kai 1136 m. Hildegarda buvo išrinkta moterų vienuolyno vyresniąja, Dizibodeno abatas aktyviai siekė pasinaudoti Hildegardos kaip regėtojos šlove ir tikėjosi, kad gera vienuolyno reputacija ir toliau augs. Tačiau Hildegarda netikėtai pranešė – ji vizijoje regėjusi, kur turinti įkurti atskirą vienuolyną. Tad 1150 m. Hildegarda su savo seserimis ir kuklia manta leidosi į Rupertsbergą už 30 kilometrų. Čia Hildegarda turėjo apsčiai darbo – reikėjo vadovauti statyboms ir konventui. Vienuolyno pastatuose ji įvedė tuomet dar labai retą naujovę – kambariai buvo aprūpinti tekančiu vandeniu; taigi greta architektės gabumų atsiskleidė ir Hildegardos kaip sveikatos reikalų žinovės kompetencija. Praėjus vos dvejiems metams, 1152 m. gegužės 1 d., arkivyskupas jau šventino naują Rupertsbergo vienuolyno bažnyčią.
Sulaukusi 60 metų, Bingenietė pajuto pašaukimą pamokslauti – tarp 1158 ir 1171 metų įvyko keturios ilgai trukusios kelionės. Pamokslavo Tryre, Viurcburge, Kiolne, Zygburge, Bonoje, Melce, Konstance ir kt. Hildegarda pamokslaudavo viešai, o tai tikrai buvo negirdėta, veikiausiai įmanoma tik todėl, kad ji buvo pripažinta kaip pranašė. Hildegarda savo užduotimi laikė prisidėti prie vertybių, galiojusių apaštalų laikais, atgaivinimo. Nesidrovėdavo rėžti visą tiesą dėl tuometinės Bažnyčios būklės. Stebėtinas ir Hildegardos ryšių plotis ir gylis – yra išlikę daugiau nei trys šimtai Hildegardos laiškų. Susirašinėta su Bažnyčios ir pasaulietiniais autoritetais: prelatais, teologais, kunigaikščiais, karaliais ir imperatoriais, popiežiais.
Gyvenimo pabaigoje Hildegarda sukonfliktavo su Mainco bažnytine vadovybe dėl vieno riterio laidotuvių Rupertsbergo vienuolyno kapinėse. Skausmingi išgyvenimai galėjo priartinti ir žemiškojo Hildegardos gyvenimo kelio pabaigą. Į Dangiškojo Tėvo namus šv. Hildegarda sugrįžo 1179 m. rugsėjo 17 d. Po jos mirties, pasakojama, pasirodė du šviesūs susikryžiavę spalvingi lankai, jų viduryje – mėnulio formos šviesulys, kuriame raudonai švytintis kryžius, apsuptas daugybės mažų kryželių apskritimuose. Galiausiai visas Rupertsbergas paniro į švytinčią šviesą.
Keista, tačiau Hildegardos kanonizacijos teko laukti ilgus šimtmečius. Jubiliejiniais 1979 ir 1998 metais, kai buvo švenčiamos 800-osios mirties ir 900-osios gimimo metinės, kilo susidomėjimas Hildegardos asmenybe. Juk įvairiuose visuomenės sluoksniuose labai mėgstami ne tik Hildegardos teologiniai raštai, bet ypač medicininiai veikalai bei muzika ir miniatiūros. Tačiau reikėjo sulaukti 2010-ųjų, kai Eibingene įsikūrusi Šv. Hildegardos abatija oficialiai paprašė kanonizuoti Hildegardą. 2012 m. gegužės 10 d. ji buvo pripažinta šventąja ir tų pačių metų spalio 7 d. paskelbta Bažnyčios mokytoja.
Gyvoji Šviesa ir rašytinis Hildegardos palikimas
„Kai man buvo keturiasdešimt dveji metai ir septyni mėnesiai, neįtikėtino ryškumo žėrinti šviesa iš dangaus užliejo visą mano protą… […] Staiga gavau įžvalgą į išdėstytus Raštus, į Psalmyną, Evangelijas ir kitas katalikiškas Senojo ir Naujojo testamento knygas“, – rašo šv. Hildegarda. Pamatyti pačią Gyvąją Šviesą netgi Hildegardai būdavo ypatingas potyris, susitikimas su Dievu. Hildegarda gavo užduotį užfiksuoti tai, ką regi ir girdi. Taigi visi jos raštai grindžiami šiomis vizijomis.
Pirmoji Hildegardos vizijų knyga pavadinta Scivias Domini („Pažink Viešpaties kelius“). Joje aprašomas pasaulio sukūrimas, išganymas ir laikų pabaiga; pasakojama apie puolusio žmogaus santykį su kūrinija, su savimi pačiu ir su Dievu. Gilinamasi į Trejybės slėpinį, Bažnyčios sakramentus. Amžinąjį gyvenimą Hildegarda nusako kaip dangiškąją simfoniją, kai šventieji įsilieja į angelų chorų giesmes. Esminė mintis, besidriekianti per visą veikalą, yra žmogaus kaip Dievo bendradarbio kūrinijoje vaidmuo.
1158 m. Hildegarda imasi rašyti Liber vitae meritorum („Gyvenimo nuopelnų knygą“), kurioje vaizduoja besikalbančias dvasines sielos nuostatas ir ydas. Literatūrinė dialogo forma – sena tradicija, siekianti antikinės Graikijos laikus. Iš viso aprašoma 70 dorybių ir ydų, kurias tarsi įrėmina susimąsčiusio žmogaus, stovinčio kūrinijos centre, vizija; dorybės pateikiamos poromis po dvi. Pradėjusi rašyti šį etikos veikalą šešiasdešimtmetė Hildegarda jautriai stebėjo vadinamąjį „sielos stuburo pažeidimą“. Tačiau Hildegarda nenuilstamai kartoja: pasitraukti iš sielos luošinimo spiralės galima bet kuriuo metu.
Tarp Hildegardos kūrinių ypatingą vietą užima teatrinis veikalas Ordo Virtutum („Dorybių tvarka“). Hildegardos idėja – užkelti ant scenos vidinį sielos konfliktą. Personifikuodama sielos viduje veikiančias jėgas Hildegarda savo vienuolyno seserims suteikė galimybę įsitraukti į spektaklį pačioms, kaip tai daroma šiuolaikinėje bibliodramoje, ir taip atrasti savo vaidmenį, o galiausiai ir kelią prie savo gelmės. Kūrinys Ordo Virtutum įdomus ne tik kaip liturginis muzikinis teatras su stipriu psichoterapiniu aspektu. Hildegarda panaikina iki tol galiojusią veikimo ir kontempliacijos priešstatą. Ji įsitikinusi: žmogus kviečiamas ne tik giedoti angelų choruose, jis turi ir privalo čia, žemėje, darbuotis drauge su Kūrėju. Taip ji galiausiai įtvirtina Benedikto regulą. Išvertus į nūdienos kalbą, skalbimas ir lyginimas yra tokie pat svarbūs kaip pasirengimas Mišioms. Pirmasis viešas Ordo Virtutum spektaklis veikiausiai buvo parodytas šventinant Rupertsbergo vienuolyno bažnyčią 1152 m. gegužės 1 d.
Liber Divinorum Operum („Knyga apie Dievo veikimą“) laikoma brandžiausiu, išsamiausiu Hildegardos veikalu. Hildegarda pradeda rašyti nuo gyvybės sukūrimo ir aprašo Dievą kaip „aukščiausią ir ugningą galią“. Visatą mato kaip ratą, esantį Dievuje. Tą ratą laiko ugniaspalvė būtybė, kuri atsiskleidžia Hildegardai kaip Meilė. Ši visaapimanti Meilė palaiko kosmoso pusiausvyrą, viską persmelkia, ir žmogus yra pašauktas į ją atsiliepti. Tokiu būdu „Knyga apie Dievo veikimą“ yra tarsi seniai duotas atsakymas į klausimą apie krikščioniškosios mistikos būtinybę. Ji parodo neatskiriamą kūno, dvasios, sielos ir pasaulio ryšį. Dėl vieno dalyko Hildegarda neleidžia abejoti: kūrinijos pradžioje ir pabaigoje yra meilė.
Hildegardos medicinines žinias randame dviejose knygose: gamtos mokslų – Physica ir gydymo meno – Causae et curae. Juose aprašyti augalai, elementai, medžiai, akmenys, žuvys, paukščiai, gyvūnai, ropliai ir metalai; jų nauda žmogui. Receptūros sudarytos stebėtinai išmintingai ir skirtos praktiniam naudojimui. Įspūdingos Hildegardos žinios ir požiūris į žmogaus kūno sveikatą, – dabar jį pavadintume visuminiu, holistiniu. Gydymo menas grįstas suvokimu, kad reikia gydyti visą žmogų, suvokiant ligos dvasines priežastis, pažįstant jo temperamentą, polinkius, gyvenimo būdą.
Hildegarda šiandien
Nemažai nūdienos žmonių yra atradę Hildegardos muzikinius kūrinius, liturgines giesmes bei jos veikalus iliustravusias miniatiūras. Iš naujo atrandamas ir jos gydymo menas.
Šiuo metu lietuviškai turime kelias knygas, skirtas pažinčiai su šia unikalia asmenybe – Barbaros Stühlmeyer „Keliai į Jo šviesą. Dvasinė šventosios Hildegardos Bingenietės biografija“ („Magnificat leidiniai“, 2021), Jolitos Bernotienės ir Onutės Grigaitės „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą“ („Aukso žuvys“, 2022), taip pat maldynėlį „Šventoji Hildegarda Bingenietė“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2022). Jai skirti skyriai Elizabeth Dreyer knygoje „Teologės iš pašaukimo“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2021) ir Aurelijos Gabrielės Petrauskaitės knygoje „Vienuolynų sodai ir augalai“ (Šv. Jono seserų vienuolynas, 2022). Kuriamas ir pildomas tinklalapis www.hildegarda.lt, veikia FB grupė „Hildegardos šviesa“. Šį mėnesį „Magnificat“ skaitytojus kviesime pradėti dieną su šios iškilios šventosios mintimis.
Parengė Indrė Klimkaitė
