31
07 /
2010
LIEPOS 31 D.
Šv. Ignacas Lojola gimė 1491 m. baskų krašte, Šiaurės Ispanijoje. Savarankiško gyvenimo kelią pradėjo tarnaudamas karaliaus iždininko dvare. Stojęs tarnauti Navaros vicekaraliui, mūšyje prie Pamplonos buvo sunkiai sužeistas. Sveikdamas apmąstė savo gyvenimą ir pasiryžo tarnauti dangiškajam karaliui – Kristui.
Manrezoje, netoli Barselonos, beveik metus laiko meldėsi ir atgailavo. Ten patyrė didelių apšvietimų, sukūrė savo dvasinių pratybų – rekolekcijų metodą, kuris vėliau tapo viena svarbiausių jo apaštalavimo priemonių.
1522 m. aplankęs Šventąją Žemę, Ignacas nusprendė siekti mokslo, kad galėtų geriau padėti kitiems. Nepaisydamas įvairių sunkumų, mokėsi keliuose Ispanijos miestuose. Dėl savo apaštališko uolumo dažnai susilaukdavo įtarinėjimų ir persekiojimų. Paryžiaus universitete Ignacas studijavo filosofiją ir teologiją, gavo magistro laipsnį. Apie jį susibūrė bendraminčių grupelė. Visi jie troško savo gyvenimą pašvęsti Dievo ir artimo tarnybai.
Apsistoję Romoje bičiuliai nusprendė kurti naują vienuoliją, kurią pavadino Jėzaus Draugija. Popiežius Paulius III 1540 m. ją patvirtino ir Ignacas buvo išrinktas generaliniu vyresniuoju. Iki mirties 1556 m. jis su įkarščiu organizavo ir stiprino savo įkurtą vienuoliją. 1622 m. Ignacas Lojola paskelbtas šventuoju.
Keletas būdingų šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bruožų
Dievas mūsų kasdienybėje
Nepajudinamas tikėjimas, kurio kaip uolos šv. Ignacas laikėsi visose audrose, buvo tai, kad Dievą mes galime sutikti savo kasdienybėje. Dievas pas žmones ateina tiesiogiai, ir jie pažins Dievo artumą, jei atvers savo širdį ir protą. Dvasinių pratybų tikslas yra padėti žmonėms patirti Dievą tiesiogiai ir aiškiai. Kai žmogus sutinka Dievą, jis visada perkeičiamas. Toks netikėtas susitikimas pažadina žmogų mylėti visa širdimi.
Didesnei Dievo garbei
Gyventi šv. Ignacui reiškė kilniai ir entuziastingai priimti Dievo valią. Tarnauti Dievui, Jį šlovinti tapo būtinu jo gyvenimo motyvu. Ignacas nerimastingai ilgėjosi Dievo. Jis patirdavo troškulį ir tuštumą, kurių jokia galybė ir joks turtas negalėjo pasotinti. Jis ilgėjosi visiškos ir pilnutinės meilės, kuri kyla tik iš paties visokios meilės šaltinio. Kartą pajutęs Dievo meilės apkabinimą, Ignacas siekė vieno tikslo – didesnės Dievo garbės.
Dvasinės pratybos ragina rekolektantus klausyti Šventosios Dvasios, kad atpažintų Dievo valią ir tai, kas būtų didesnei Dievo garbei. Savo paties atsivertimo į Kristų metu Ignacas išmoko įžvalgos būdų, kurie išliko patikimi ir šiandien, praėjus 500 metų.
Tarnybos mistika
Šv. Ignaco dvasingumas nereikalauja pasišalinti iš pasaulio. Veikiau Ignacas Dievo Žodį atnešė į klases ir ligonines, į našlaičių namus ir į valdžios rūmus. Kur tik žmonės kentėjo, ten su Kristaus jautrumu buvo Ignaco rankos ir širdis. Kristaus meilei tarpininkaujant, jokia auka nebuvo per didelė, jokia kančia per sunki, joks skurdas per daug varginąs. Atsiliepdamas į pašaukimą tarnauti žmonėms varge, Ignacas stengėsi padėti reformuoti Bažnyčią. Jis sakė pamokslus, mokė, vadovavo dvasinėms pratyboms vildamasis pašaukti Bažnyčią per jos vadovus iš naujo pasišvęsti Dievo Karalystei.
Kvietimas nuolat atsiversti
Šv. Ignacas sudarė dvasines pratybas ir kasdienę sąžinės peržvalgą, kad padėtų žmonėms atsiliepti į Kristaus kvietimą atsiversti. Dvasinės pratybos veda žmogų per ilgą procesą, kuris prasideda nuo akistatos su jo paties nuodėmingumu, tęsiasi Jėzaus viešo gyvenimo, kančios prisikėlimo kontempliavimu ir baigiasi mąstymais apie asmenišką ir besąlygišką Dievo meilę kiekvienam asmeniui. Pačios rekolekcijos gali būti palankus laikas atsigręžti į Dievą, o maldos metodai ir įžvalgos yra nuolatinės kelionės į Dievą priemonės.
Pasišventimas Bažnyčiai
Bažnyčia šv. Ignacui buvo fizinė Jėzaus meilės Dievo tautai išraiška. Bažnyčia tarnavo kaip kelias į Dievą ir kaip paslaptingos Dievo meilės žmonijai simbolis.
Ignaco atsidavimą Bažnyčiai motyvavo jo troškimas tarnauti sieloms. Nors savo meto Bažnyčioje Ignacas matė daug įsišaknijusių žmogiškų problemų, jo ištikimybė jai buvo nepalaužiama. Nepaisant nukrypimų, Bažnyčia ir toliau buvo Dievo žodžio šaukliu, tarnaujančiu Dievo liaudžiai, tikinčiųjų bendruomene ir Dievo meilės ženklu.
Malda, persmelkianti kasdienį gyvenimą
Šv. Ignaco dvasingumas kviečia žmones kasdien melstis. Ignacas aprašo nemažai kiekvienam žmogui tinkančių maldos metodų. Jis taip pat drąsina žmones praktikuoti tą maldos rūšį, kuri jiems geriausiai tinka, atsižvelgti į tai, kokį savo dvasios kelią yra nuėję. Ignacas pripažino, kad kiekvienas individas turi skirtingas dovanas ir unikalų vidinį sielos vystymąsi. Jis ragino melstis ne tik savo protu, atmintimi ir valia, bet ir jausmais bei gyva vaizduote.
Įprasta tvarka
Priešingai, negu buvo įprasta jo laikais, šv. Ignacas rėmė saikingą pasninką ir atgailas. Jis žinojo, kad kasdienių sunkumų priėmimas, trintis šeimoje, bendruomenėje, darbas ir yra pakankamas išbandymas kiekvienam.Ignacas taip pat patarė atitinkamai rūpintis fizine sveikata. Jis vertino maistą ir poilsį kaip Dievo dovanas, pripažino, kad proto ir kūno sveikata yra svarbi norint efektyviai tarnauti didesnei Dievo garbei.
Šv. Ignacas šiandien
Meilės, vilties bei šventumo troškimas ir šiandien dega žmonių širdyse, kaip jis kadaise liepsnojo šv. Ignaco širdyje. Kelias į Dievą, kurį atrado atsivertęs Ignacas, vis dar gali vesti mus į laisvę nuo mūsų amžiaus demonų: blogų įpročių, godumo, širdies tuštumo, nevilties, sumišimo, prievartos ir beprasmybės. Amžių būvyje dvasinės pratybos, kurios sudaro Ignaco dvasingumo šerdį, buvo veiksminga dvasinio ugdymo priemonė. Ignacas gali būti išmintingas ir įžvalgus draugas mūsų kelionėje į mylinčio Dievo glėbį. Kelyje galime išmokti su juo tarti: „Visa didesnei Dievo garbei!“
Parengė kun. Lionginas Virbalas SJ
