Šv. Jadvyga Anžujietė

Regina in Hungaria nata, Poloniae regnum recepit et Iaghellioni, magno Lithuanie duci, nupsit, quocum, in baptismate Ladislao vocato, catholicam fidem in Lithuania sevit – „Vengrijoje gimusi karalienė gavo Lenkijos karalystę ir ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, su kuriuo, per krikštą pavadintu Vladislovu, pasėjo katalikiškąjį tikėjimą Lietuvoje.“ Toks lakoniškas šv. Jadvygos pristatymas pateiktas martirologe – oficialiame šventųjų ir palaimintųjų sąraše. Istorinių žinių, iš kurių būtų galima atsekti Jadvygos šventumo bruožus, nėra gausu, bet ir iš jų pakankamai ryškiai spindi Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės dorybingumas.

Šv. Jadvyga Anžujietė gimė prieš maždaug 650 metų – tarp 1373 m. spalio 3 d. ir 1374 m. vasario 18 d. Budoje, Vengrijoje, Lenkijos ir Vengrijos karaliaus Liudviko I Didžiojo ir Elžbietos Bosnietės šeimoje. Buvo jauniausia iš trijų seserų, kurioms visoms buvo užprogramuota valdovių karjera, vėliau būtent Jadvyga išsiskyrė iš jų ir kaip politikė, ir kaip šventoji. 1378 m. birželio 15 d. ketverių metukų Jadvyga buvo sužadėta su Austrijos kunigaikščio sūnumi Vilhelmu, numatant vedybas sulaukus tinkamo amžiaus.

Aktyvi politinė veikla

Tėvui karaliui Liudvikui mirus, 1382 m. Vengrijos sostą perėmė jo vyresnioji dukra Marija. Lenkijos valdymas atiteko Jadvygai, kuri 1384 m. spalio 16 d. buvo karūnuota Lenkijos karaliumi (pabrėžiant, kad ji savarankiška monarchė, o ne monarcho sutuoktinė). Ilgai nelaukus, buvo siekiama sudaryti numatytą Jadvygos santuoką su Vilhelmu, tačiau įvykiai pasisuko kita linkme. Panašu, jog kartu su Vilhelmu augusi ir būtent jam palankumą jautusi jaunoji karalienė sąmoningai pasirinko širdžiai mažiau artimą, tačiau Lenkijos ir Lietuvos interesams naudingesnę santuoką su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila. Kitaip tariant, pasiaukojo „didžiajai politikai“. Tuomet prasidėjo mūsų šaliai svarbių įvykių virtinė: atvykęs į Krokuvą, Jogaila priėmė krikštą 1386 m. vasario 15 d. ir gavo Vladislovo vardą. Po trijų dienų įvyko vestuvės su karaliene Jadvyga, kuri karališkuoju titulu su Jogaila pasidalijo 1386 m. kovo 4 d. per jo karūnavimą. Šios vedybos priartino Lietuvos krikštą, susiejo Lietuvą ir Lenkiją dinastiniais ryšiais, lėmė mūsų šalies įsitraukimą į to meto Europos politinę, konfesinę ir kultūrinę erdvę.

Iki santuokos su Jogaila keliolikmetė Jadvyga buvo vienvaldė Lenkijos monarchė, valdanti padedant dvaro bajorams. Po santuokos Jadvygos vaidmuo tapo labiau antraeilis ir įgavo daugiau reprezentacinių bruožų, tačiau ji išliko labai aktyvi valdovė, buvo talentinga diplomatė, dalyvaudavo dvaro teismų posėdžiuose, kitose šalies vidaus politikos srityse, nestokodama nei drąsos, nei dvasios stiprybės. Vienintelė iš keturių Jogailos žmonų pati leisdavosi į keliones už Mažosios Lenkijos ribų ir išleido gerokai daugiau dokumentų negu kitos trys žmonos kartu paėmus. Ypač svarbus buvo jos 1387 m. vestas karinis žygis atkovojant Lenkijai Raudonąją Rusią. Kai kurias politines sritis Jogaila mielai perleido būtent Jadvygai: derybas su Kryžiuočių ordinu, Šventuoju Sostu, Vengrija. Manoma, kad po nepavykusio Jogailos bandymo būtent karalienė Jadvyga sugebėjo sutaikyti Vytautą ir Skirgailą, buvo žinoma kaip asmenybių ir netgi tautų vienytoja, tai darė pasitelkdama savo asmeninį gerumą. Tai liudija ir amžininkai, teigę, kad Jadvyga buvo „taikos stiprintoja, Dievo teisybės liudininkė ir gynėja“. Vykdė aktyvią politiką skiriant Bažnyčios pareigūnus – istorikų vertinimu, jos proteguoti kandidatai būdavo išskirtinės ir postų vertos asmenybės.

1386–1387 m. sandūroje Jogaila ėmėsi organizuoti Lietuvos įkrikščioninimą katechizavimu ir politinėmis priemonėmis. Pati karalienė Jadvyga Lietuvoje veikiausiai neapsilankė ir katalikų tikėjimo skleidimą mūsų šalyje skatino netiesiogiai – per paramą švietimui, Bažnyčiai ir vienuolynams, tinkamą personalijų politiką. Jadvyga prisidėjo prie Vilniaus katedros ir kitų pirmųjų Lietuvos bažnyčių aprūpinimo liturginiais reikmenimis, sudarė sąlygas katalikybės ir rašto kultūros sklaidai Lietuvoje, bažnyčioms dovanojo knygų. 1397 m. prie Prahos universiteto įsteigė kolegiją lietuvių studentams (nors ši lavinimosi vieta netapo populiari). Kartu su Jogaila atkūrė Krokuvos universitetą, tapusį Lenkijos intelektualiniu centru.

Dėmesys maldai ir labdarai

Šv. Jadvyga buvo labai išsilavinusi, mokėjo lotynų, vengrų, vokiečių ir lenkų kalbas. Gali būti, kad dar vaikystėje ją mokė Šv. Pauliaus, pirmojo eremito, ordino vienuoliai (paulinai). Jau būdama Lenkijos karaliene Jadvyga tapo nemažos bibliotekos savininke, laikė knygų perrašinėtojų grupę ir net į keliones veždavosi dėžę knygų.

Karalienė buvo labai pamaldi – minima, kad ypač mėgdavo melstis ilgai rymodama priešais Vavelio katedros Nukryžiuotąjį. Prie jo esantis užrašas byloja apie mistinę Jadvygos patirtį: „Šis mūsų Išganytojo, nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus atvaizdas, su derama pagarba saugomas šiame altoriuje, pasak mūsų protėvių, prakalbėjo Lenkijos karalienei šventajai Jadvygai, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko dukrai, Vladislovo Jogailos pirmajai žmonai, kuri būdama gyva pagarsėjo pamaldumu, o po mirties – daugybe stebuklų. Šitaip ir tu, Praeivi, išgirsk, ką tau sako tavo Viešpaties nebylios žaizdos, ir apmąstyk, koks dėkingas turi jam būti.“ Žinoma, kad iki gyvenimo pabaigos Jadvygos išpažinčių gimtąja kalba klausydavo kunigas vengras. Tylioje maldoje buvo įsišaknijusi Jadvygos pasiaukojimo dvasia ir daugybė gailestingumo darbų: minima, kad karalienės dosnumas buvo išskirtinis. Jaunoji valdovė mėgdavo keliauti po savo valdas jodinėdama, užsukti į mažus kaimelius, susipažinti su paprastais žmonėmis ir išklausyti jų skundų. Labiausiai Jadvyga rūpinosi ligoniais, vaikais, benamiais ir neįgaliaisiais, steigė ir išlaikė prieglaudas. Po jos mirties ji buvo vadinta „vargšų motina“, teigta, kad „ji buvo šlubajam koja, aklajam – akis“. Apie Jadvygos širdies jautrumą byloja ir kone vienintelė žinoma jai priskiriama frazė – užstodama nuskriaustuosius, vyrui sakiusi: „Jei ir grąžinsime jų atimtą turtą, kas grąžins jų išverktas ašaras?“

Ilgas kelias į altoriaus garbę

Keturioliktaisiais santuokos metais, 1399 m. birželį, karalienė pagimdė ilgai lauktą ir trokštą dukterį Elžbietą, kuri, deja, mirė neišgyvenusi nė mėnesio. Greitai po to, 1399 m. liepos 17 d., užgeso ir karalienė Jadvyga, sulaukusi vos 25 metų. Buvo palaidota Vavelio katedroje, ne kriptoje, kaip įprasta, o po pagrindiniu altoriumi su įsitikinimu, kad greitai pasieks oficialią šventumo garbę. Gniezno arkivyskupas dar 1426 m. sudarė komisiją karalienės gyvenimui tirti. Vis dėlto vėlesnės Kazimiero Jogailaičio vedybos su kunigaikščio Vilhelmo (su juo santuokos atsižadėjo Jadvyga) brolio anūke Elžbieta lėmė nepalankumo Jadvygai bangą aukštuosiuose sluoksniuose, ir kanoninis procesas nutrūko. Jadvyga per amžius liko gerbiama kaip šventoji, tačiau oficialiai ja paskelbta tik 1997 m. birželio 8 d. Krokuvoje, tėvynainio šv. Jono Pauliaus II lūpomis. Relikvijorius su šv. Jadvygos relikvijomis saugomas ir Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčioje.

Vilija Tauraitė

• «
• »