01
05 /
2023
2012 m. spalio 7 d. popiežius Benediktas XVI Bažnyčios mokytojais paskelbė vienuolę iš Vokietijos Hildegardą Bingenietę ir ispanų kunigą Joną Avilietį. Ta proga pasakytoje homilijoje jis kalbėjo: „Jonas Avilietis buvo puikus Šventojo Rašto žinovas, apdovanotas karšta misionieriaus dvasia. Gebėjo itin skvarbiai perprasti Kristaus atliktą žmonijos Atpirkimo slėpinį. Tai buvo Dievo žmogus, derinęs nuolatinę maldą ir apaštalavimo veiklą. Buvo atsidėjęs pamokslavimui, sakramentų praktikavimo skatinimui, rūpinosi kunigų, vienuolių ir pasauliečių ugdymo gerinimu, siekdamas vaisingo Bažnyčios atsinaujinimo.“ Apaštališkajame laiške dėl šv. Jono Aviliečio paskelbimo Bažnyčios mokytoju Benediktas XVI pažymi: „Šventojo paskelbimas Bažnyčios mokytoju reiškia, kad pripažįstama Bažnyčios labui Šventosios Dvasios jam suteikta charizma, patvirtinta teigiama jo mokymo įtaka tikintiesiems, o būtent toks buvo šventasis Avilos Mokytojas ir jo darbai. Garsūs šventieji ir nusidėjėliai, turtingieji ir vargšai, mokytieji ir bemoksliai jo dėka galėjo geriau suprasti krikščionybės žinią.“
Gyvenimo istorija
Jonas Avilietis gyveno pirmoje XVI a. pusėje. Gimė 1499 ar 1500 metų sausio 6 d. Almodovar del Kampe (Toledo vyskupijoje, Ispanijoje). Buvo vienintelis pasiturinčiai gyvenusios pamaldžių krikščionių šeimos sūnus (jo tėvas kilęs iš žydų konvertitų šeimos). Sulaukęs keturiolikos Jonas buvo išsiųstas mokytis teisės į prestižinį Salamankos universitetą. Tačiau po kelerių metų, išgyvenęs stiprią susitikimo su Kristumi patirtį, studijas metė, grįžo namo, kad galėtų atsiduoti maldai ir kontempliacijai.
Nusprendęs tapti kunigu, 1520 m. pradėjo studijuoti teologiją ir humanitarinius mokslus Alcala del Henareso universitete, kuris buvo atviras pagrindinėms to laiko teologijos srovėms ir Renesanso humanizmo pakilimui. 1526 m., gavęs kunigystės šventimus, pirmąsias iškilmingas Mišias aukojo savo gimtojoje parapijoje. Ketindamas kaip misionierius vykti į Lotynų Amerikos kraštus, nusprendė vargstantiems išdalyti savo gausų palikimą. Tada, gavęs būsimo Tlaksalos (Meksika) vyskupo pritarimą, nuvyko į Seviliją laukti laivo.
Ruošdamasis kelionei Jonas ėmė pamokslauti mieste ir jo apylinkėse. Ten sutiko studijų bičiulį, dabar Garbingąjį Fernandą de Kontrerasą (Fernando de Contreras). Sužavėtas jauno kunigo gyvybingo liudijimo ir retorinių gebėjimų, Fernandas kreipėsi į Sevilijos arkivyskupą, kad atkalbėtų Joną nuo vykimo į Ameriką. Taip Jonas liko Andalūzijoje, apsistojo pas Fernandą, kartu gyveno neturto ir maldos gyvenimą. Šalia pamokslavimo ir dvasinio vadovavimo toliau studijavo teologiją Šv. Tomo kolegijoje.
1531 m., dėl to, kad buvo neteisingai suprasta jo homilija, Jonas pateko į kalėjimą. Būtent kalėjime pradėjo rašyti pirmąjį savo veikalą Audi, Filia („Klausyk, dukra“). Tuo laiku jis gavo malonę labai giliai įžvelgti Dievo meilės slėpinį ir suvokti begalines Atpirkėjo žmonijai suteiktas gėrybes. Šios temos vėliau buvo pamatinės tiek jo dvasiniame gyvenime, tiek pamokslaujant.
1533 m. buvo išteisintas, toliau sėkmingai pamokslavo liaudžiai ir valdovams, tačiau nusprendė išvykti į jam paskirtą tarnystės vietą Kordobos vyskupijoje. 1536 m. Granados vyskupo pakviestas kaip patarėjas, tenai tęsė evangelizavimo darbą ir baigė universitetą.
Dėl savo įžvalgumo ir puikaus išsilavinimo Jonas Avilietis buvo iškilus savo laikų teologas ir tikras humanistas. Jis pasiūlė įsteigti tarptautinį arbitražo teismą, kad būtų išvengta karų, sukūrė nemažai techninių prietaisų. Pats gyveno neturtingai ir jo klausiusius bei jį sekusius žmones pirmiausia skatino gyventi krikščioniškai. Labai rūpinosi berniukų ir jaunuolių, ypač siekusių kunigystės, ugdymu. Įsteigė keletą kolegijų, kurios po Tridento susirinkimo tapo seminarijomis pagal susirinkimo nubrėžtą kryptį. Taip pat įkūrė Baesos universitetą, kuris šimtmečiais garsėjo kaip kunigų ir pasauliečių ugdymo centras.
Pamokslaudamas ir melsdamasis apkeliavo Andalūziją ir kitus centrinės ir rytų Ispanijos regionus, o 1554 m., jau sirgdamas, įsikūrė paprastame namelyje Mantiljoje ir tęsė savo apaštalavimą laiškais, taip pat parašė kelis veikalus. Granados arkivyskupas norėjo, kad Jonas kaip teologijos ekspertas dalyvautų dviejose paskutinėse Tridento susirinkimo sesijose. Dėl sveikatos negalėdamas vykti, parašė susirinkimo dalyviams skirtus Memoriales („Atsiminimus“).
1569 m. gegužės 10 d. rytą savo kukliuose namuose, apsuptas mokinių ir draugų, laikydamas rankose kryžių, Jonas po ilgų kančių atidavė dvasią Viešpačiui.
Moralinis ir dvasinis autoritetas
Jonas Avilietis buvo didžių šventųjų amžininkas, draugas ir patarėjas, kartu vienas žinomiausių ir labai vertintų savo laiko dvasinių autoritetų.
Šv. Ignacas Lojola labai gerbė Joną ir norėjo, kad šis įstotų į gimstančią Jėzaus Draugiją. Nors pats Jonas į ją neįstojo, pasiuntė jon apie trisdešimt geriausių savo studentų. Šv. Dievo Jonas, bonifratrų įkūrėjas, atsivertė klausydamas Mokytojo pamokslų ir pasirinko jį savo dvasios vadovu. Didikas Pranciškus Borgija, būsimas šventasis ir Jėzaus Draugijos generolas, taip pat atsivertė Aviliečio dėka. Šv. Tomas Vilanovietis, Valensijos arkivyskupas, Jono Aviliečio katechetikos praktikas skleidė savo vyskupijoje ir visoje pietų Ispanijoje. Tarp Jono Aviliečio draugų buvo šv. Petras Alkantarietis, pranciškonų provincijolas ir Ordino reformatorius; šv. Jonas de Ribera, Badachoso vyskupas, prašė atsiųsti parengtų pamokslininkų, o tapęs Valensijos arkivyskupu savo archyve išsaugojo 82 Jono pamokslus. Šv. Jėzaus Teresė, dabar jau irgi Bažnyčios mokytoja, patyrė daug išmėginimų, kol nusiuntė jam savo „Autobiografijos“ rankraštį. Šv. Kryžiaus Jonas, irgi Bažnyčios mokytojas, turėjo ryšių su Jono mokiniais Baesoje, padėjusiais įgyvendinti Karmelio reformą. Pal. Kankinių Baltramiejus iš bendrų draugų buvo girdėjęs apie Aviliečio gyvenimą ir šventumą, ir dar daug kitų Joną Avilietį laikė moraliniu ir dvasiniu autoritetu.
Nors „Avilos tėvas mokytojas“ pirmiausia buvo pamokslininkas, jis nepamiršo naudoti savo plunksnos ir paliko meistriškų veikalų. Visi jo darbai pasižymi giliu turiniu, aiškiu pedagogišku išdėstymu, gausūs pavyzdžiai leidžia pažvelgti į to meto visuomenės ir Bažnyčios tikrovę. Stengdamasis atpažinti Dvasios veikimą Bažnyčioje sudėtingu istoriniu laikotarpiu, kupinu sumaišties, kultūrinių pokyčių, įvairių humanizmo srovių, naujų dvasingumo formų, Jonas Avilietis gebėjo pateikti aiškius kriterijus ir sąvokas.
Esminė jo raštų mintis – visiškas pasitikėjimas Dievo meile, kiekvieną skatinantis tobuliau mylėti artimą. Jis aiškino, kad krikščioniškas dvasinis gyvenimas, kaip dalyvavimas Švenčiausiosios Trejybės gyvenime, prasideda nuo tikėjimo į Dievą, kuris yra Meilė, remiasi Dievo gerumu ir gailestingumu, išreikštu per Kristaus nuopelnus, ir yra visiškai vadovaujamas Dvasios, tai yra meilės Dievui ir broliams bei seserims. Jis rašė: „Atverk savo ankštą širdį meilės platybei, per kurią Tėvas mums davė Sūnų, o su juo davė mus ir save, ir Šventąją Dvasią, ir visa kita.“ Kitur: „Tobulos meilės mūsų Viešpačiui įrodymas yra matomas tobuloje artimo meilėje.“ Kadangi esame Trejybės šventovės, Trivienis Dievas teikia mums savo gyvenimą, ir taip pamažu mūsų širdys tampa viena su Dievu ir broliais bei seserimis. Širdies kelias – paprastumo, gerumo, meilės ir sūniško prieraišumo kelias. To mokė Bažnyčios mokytojas Jonas Avilietis.
Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI
2012 m. spalio 7 d. apaštališkąjį laišką:
Benedictus XVI, Apostolic letter proclaiming Saint John of Avila,
diocesan priest, a Doctor of the Universal Church, in: vatican.va.
