31
01 /
2015
SAUSIO 31 D.
Šv. Jonas Bosko (1815–1888 m.)
„Aš norėčiau jus išmokyti, vaikai, kaip gyventi krikščionišką gyvenimą, kuris padarys jus laimingus…“
Šv. Jonas Bosko – našlaičių ir apleistų paauglių globėjas, saleziečių kongregacijos įkūrėjas – gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. vynuogynuose paskendusiame Pjemonte, Beki gyvenvietėje. Neturtingų žmonių, Margaritos ir Frančesko Bosko šeimoje į pasaulį atėjo kitoks žmogus – prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų palaužtoje Europoje dirbti ne griovimo, bet statymo darbus, atlikti meilės misiją. Šiems darbams atlikti ilgainiui jis subūrė ir apginklavo savo armiją ir išsiuntinėjo ją ne tik į visas Europos šalis, bet ir į visą pasaulį, į tolimiausius žemės užkampius.
Gyvenimo kelyje
Būdamas trejų, Jonukas neteko tėvo, jį augino ir auklėjo motina – darbšti, energinga, pamaldi moteris. Iš jos jis ir išmoko nuolat dirbti, pamaldumo, stiprybės. Jau būdamas ketverių skleidė gėrį, ir tai darė įtaką ne tik bendraamžiams, bet ir vyresniems draugams. Nuo jo veido niekada nedingdavo šypsena, o pamaldumas reiškėsi tikėjimo skleidimu aplinkiniams.
Nuo pirmųjų „oratorijų“ kaimo tvartuose Jonukas pagrindiniu vaikų ir suaugusiųjų subūrimo tikslu laikė maldą. Likęs vienas taip pat melsdavosi arba skaitydavo. Buvo nusižeminęs, tačiau tvirtas, bet kokį užgaulų žodį atremdavo svariu argumentu: „Aš mokausi būti kunigu.“
Būdamas paauglys, toliau skleidė maldingumą aplinkiniams: mokė bendraamžius katekizmo, kartojo jiems, ką buvo išgirdęs bažnyčioje, pasakojo pamokančius pavyzdžius, mokė kalbėti rožinį, giedoti giesmes. Nuolat visiems kartojo ir savo gyvenimo pavyzdžiu rodė: „Verčiau dangus, nei šio pasaulio turtai.“
Penkiolikos metų pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Nuolat kilnojosi iš vienų namų į kitus, imdamasis įvairiausių amatų – uždarbiaudavo skusdamas barzdą, lopydamas drabužį. Buvo siuvėjas, muzikas, dailidė, konditeris, virėjas, akrobatas, kad tik galėtų mokytis. Naktimis studijavo italų ir lotynų klasikus, tenkindamasis skurdžia pastoge ir valgiu. Daug dirbo, tačiau kiekvieną laisvą minutę lankė bažnyčią, meldėsi ir mąstė.
Mokydamasis gimnazijoje, pasiekė puikių rezultatų, buvo gabus ir stropus mokinys, sugebėdavęs per vienus metus baigti net trijų klasių kursą. Puikiai mokėjo lotyniškai ir graikiškai, skaitė hebrajiškai, kalbėjo prancūziškai. Be teologijos ir filosofijos, turėjo teisės, istorijos, geografijos pagrindus.
1835 m. gavo leidimą apsivilkti dvasininko drabužius ir netrukus įstojo į kunigų seminariją. 1841 m. gegužės 26-ąją buvo įšventintas kunigu. Šventimų dieną sąsiuvinyje užrašė: „Kunigas neina vienas nei į dangų, nei į pragarą. Jei darys gera, eis į dangų su visomis sielomis, kurias bus savo geru pavyzdžiu išgelbėjęs. Jei darys bloga, papiktins kitus, pražus drauge su sielomis, dėl jo papiktinimų pasmerktomis.“
Oratorijos
Oratorijų pradžia – centro, kuriame apleisti vaikinai ir kaliniai rastų pagalbą, organizavimas. Netikėtai Jono Bosko užkalbintas kalkėtais drabužiais apsirengęs šešiolikmetis padeda suburti Mažųjų mūrininkėlių oratoriją.
Vaikinų daugėja, juos kunigas vedasi į kalvas, prie upės, į Marijos šventoves. Pirmiausia kvietė tuos, kuriems labiausiai grėsė pavojus. Kiekvieną savaitgalį, prisikimšęs tabako, vaisių, bandelių, eidavo į kalėjimus, norėdamas tapti kalinių bičiuliu. Buvusiems kaliniams stengdavosi rasti užuovėją pas sąžiningus amatininkus, juos lankė, rūpinosi.
Kunigo linksmumas, nuoširdumas ir gerumas itin traukė jaunuolius; jis kartodavo: „Žaiskite, šokinėkite, darykite, ką norite, tik nenusidėkite.“ Kartu su jais praleisdavo visą sekmadienį, kiekvieną vakarą susitikdavo pamokėlėse, visi kartu dalyvaudavo šv. Mišiose. Siekdamas įtraukti jaunuolius į darbą, Jonas Bosko 1853–1861 m. prie oratorijos atidarė batsiuvių, siuvėjų, stalių dirbtuves, knygrišyklą ir spaustuvę.
1855 m., per Apreiškimo šventę, išsipildo pranašystės – kun. Jonas Bosko įsteigė saleziečių kongregaciją.
Rūpinimąsi vaikais ir nesąlygišką atsidavimą jiems nedaug kas suprato, nedaug kas žavėjosi. Jis dažnai buvo smerkiamas, nesuprastas. Kentė panieką, tačiau savo misija nesudvejojo nė akimirką. Nuo mažumės šalia buvusi motina iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos prisidėjo prie šios kilnios misijos: lopė vaikų drabužius, gamino valgį, guodė ir rūpinosi jais.
Misijų kelias
Mintys apie misijas ramybės nedavė jau nuo seminarijos laikų – sapnuose vis buvo kviečiamas į įvairius kraštus. Prisiminęs sapną, Jonas Bosko pagal žemėlapius atpažino Pietų Ameriką, Patagoniją. 1874 m. saleziečius pakvietė Buenos Airių arkivyskupas. Vieną misiją keičia kita. Iš viso šv. Jonas Bosko surengė vienuolika misijinių ekspedicijų.
1877 m. Jonas Bosko parengė pirmuosius „Saleziečių žinių“ numerius. Juose pasakojama apie saleziečius, jų misijas, didžiąsias Marijos Krikščionių Pagalbos malones, telkiami bendradarbiai. Tais metais kunigas išsiuntė jaunųjų saleziečių ekspediciją, pavadintą „vaikų kryžiaus žygiu“.
Kun. Jonas Bosko rūpinosi ir bažnyčių statyba. Saleziečių Porciunkulė – pirmoji pašventinta bažnyčia 1852 m. Greta po šešiolikos metų iškilo antroji – Marijos Krikščionių Pagalbos bazilika.
Sunkiai sekėsi statyti Švč. Širdies bažnyčią Romoje, todėl prasidėjo Jono Bosko kelionės į Italiją, Ispaniją, Prancūziją prašyti pagalbos ir paramos. Šios kelionės vargino, o susitikimai su žmonėmis ir menkas poilsis – sekino. Tikslas galutinai buvo pasiektas 1887 m. – Švč. Širdies bažnyčia pagaliau pašventinta.
Šv. Jono Bosko širdis – vaikų širdyse
Šv. Jonas Bosko perėmė Bažnyčios išmintį apie auklėjimą, ją ištobulino savo praktikoje ir pavertė metodu, kurį patvirtino Bažnyčia. Pirmasis ir pagrindinis jo auklėjimo principas buvo užkariauti mokinių širdis. „Laimėkite mokinio širdį, – sakė šv. Jonas Boskas, – ir galėsite daryti didelę įtaką jam, siekiant gėrio. Padarykime, kad mes būtume jų mylimi, ir mes užkariausime jų širdis. O kai turėsime jų širdis, parodę, kad patys esame geri ir teisingi, mes vesime juos ten, kur jiems reikia eiti.“
Viskas, ką jis paliko, – ne gausybė raštų, o gyvenimas, kurį jam buvo lemta nugyventi ir kurį jis nugyveno, susisaistęs meilės ryšiu su kiekvienu sutiktu artimu. Jonas Bosko buvo žmogus, gyvenantis Kristaus gyvenimą savo mokinių akivaizdoje ir pritaikantis tai auklėjime.
Popiežius Jonas Paulius II kunigą Boską pavadino auklėjimo fenomenu, nes jis sugebėjo į mokinį pažvelgti iš jo asmens, šeimos, visuomenės ir amžinos laimės perspektyvos, kurią nusako gyvenimo prasmės ir tikslo siekimas.
Žemiškojo kelio pabaiga – dangiškojo pradžia
Kun. Jonas Bosko mirė 1888 m. sausio 31 d., būdamas 73-ejų. Nesitraukė nuo jo iki pat gyvenimo pabaigos jį lydėję ir juo tikėję kunigai. Tolimais keliais skubėjo ir kūrė savo namus, universitetus jaunieji saleziečiai – italai, lenkai, lietuviai, prancūzai. Tuose namuose, tuose universitetuose skaisčiausia šviesa įsitvirtindavo ryškiausias spindulys – mažo Italijos kaimo didelio žmogaus garbė, įvykdyta Dievo valia.
Kun. Jonas Bosko Dievo tarnu buvo paskelbtas 1909 m., palaimintuoju – 1929 m. ir šventuoju – 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas.
Šv. Jonas Bosko sakydavo: „<…> Mes turime siekti užgauti <…> širdyse dėkingumo stygą, dėkingumo, kurį esame skolingi Dievui mainais už malones, Jo dosniai išlietas mums.“ Jis atsidėkojo visišku savęs išsižadėjimu ir paskyrimu silpniesiems, beglobiams, pamirštiems. Jis nešė savo gyvenimo kryžių drąsiai, iškiliai, nuolat dėkodamas už gautas malones, už galimybę sutvirtinti bent keletą pasiklydusių sielų…
Parengė „Magnificat“ redakcija
