12
07 /
2015
LIEPOS 12 D.
Šv. Jonas Gvalbertas (apie 985– 1073 m.)
Kilmingų italų šeimų nesantaika ir susirėmimai Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu yra gerai žinoma tema istorijoje ir literatūroje. Šiame kontekste ir V. Šekspyras parašė tragišką Romeo ir Džuljetos meilės istoriją. Šiuo dramatišku laiku, anot pasakojimų, šv. Jonas Gvalbertas sutiko Kristų. Šis nenumatytas susitikimas lėmė jo atsivertimą ir dovanojo pašaukimą bei misiją.
Jonas gimė apie 985 m. Florencijoje, turtingoje ir įtakingoje Gvalbertų šeimoje. Kai jam buvo 18 metų, vienas priešiško klano narys užmušė jo brolį, ir Jonas nutarė žudikui atkeršyti. Kai vieną dieną – Didįjį penktadienį – Jonas įžengė į miestą su savo kariais, netikėtai sutiko savo priešą siaurame akligatvyje, kur šis negalėjo sprukti nei į dešinę, nei į kairę. Jonas išsitraukė kalaviją ir pasirengė juo smogti. Pajutęs, jog papuolė į spąstus, priešininkas nulipo nuo arklio, verkdamas palenkė savo galvą, išskėtė rankas kryžiumi ir laukė mirtino kirčio. Sujaudintas šių ašarų ir kryžiaus ženklo, Jonas įsakė savo varžovui atsitiesti ir pasišalinti. Dar tą pačią dieną Jonas užėjo į bažnyčią ir ėmė melstis priešais Krucifiksą. Ūmai jis išvydo Kristų palenkta galva, kuris dėkojo, kad Jonas pasielgė kaip Jo mokinys, – pasigailėjo priešo.
Nieko nelaukęs Jonas nuėjo į Florencijos Šv. Minijato benediktinų vienuolyną, priklausiusį Kliuni (Cluni) kongregacijai, ir paprašė susitikimo su abatu. Šiam papasakojo, kas atsitiko, ir išsakė savo troškimą tapti vienuoliu. Vienuoliai jį priėmė kaip svečią. Tačiau netrukus į vienuolyną atvyko Jono tėvas, ketindamas jėga susigrąžinti sūnų į namus. Jam dar skundžiantis abatui, Jonas buvo apvilktas vienuolio abitu, apkirptas ir ėmė skaityti kluatre. Tuomet abatas nuvedė tėvą pas sūnų. Pradžioje pratrūkęs iš nevilties ir širdgėlos, tėvas pagaliau nusiramino, palaimino sūnų ir išvyko.
Jonas tapo Šv. Minijato vienuolyno vienuoliu, o kai abatas mirė, buvo išrinktas jo įpėdiniu. Tačiau diecezijos vyskupas vietoje jo pastatė kitą vyresnįjį, kuris šią pareigą nusipirko (tuo metu kunigijoje vešėjo simfonija (bažnytinių rangų bei privilegijų pirkimas) ir konkubinatas (teisiškai neįformintos santuokos). Jonas netroško tapti abatu, tačiau pasiryžo viešai atskleisti vyskupo ir jo statytinio simoniją. Netrukus jis išvyko į Apeninų kalnyną ir apsistojo Kamaldulyje (Camaldoli), kur šv. Romualdas (miręs 1027 m.) buvo įkūręs vienuolių eremitų grupę. Kamalduliai jam pasiūlė likti, tačiau Jonas atsisakė, nes siekė cenobitinio gyvenimo idealo pagal šv. Benedikto regulą. Išvyko Florencijos kryptimi ir pusiaukelėje sustojo prie upelio skardžio, apsupto spygliuočių, klonis vadinosi Valombroza. Čia Jonas ir nusprendė įkurti naują bendruomenę. Toji žemė priklausė Šv. Hilarijaus seserų benediktinių vienuolynui. Abatė Ita padovanojo šią žemę Jonui ir jie sutarė, kad seserys turės teisę stebėti naujosios bendruomenės kūrimąsi. Jei būtų paskirtas su simonija susijęs vyresnysis, vienuolės galės jį išprašyti ir jo vietoje paskirti kitą, kuris šios pareigos vertas.
Netrukus atvyko pirmieji jaunuoliai, sužavėti griežto ir asketiško gyvenimo perspektyvos. Gyvenimas čia buvo itin skurdus, nes vienuolyno įkūrėjas mieliau priimdavo nieko neturinčius nei tuos, kurie atsinešdavo visą savo turtą. Priimant naujus kandidatus, buvo pažodžiui laikomasi šv. Benedikto regulos. Naujokams buvo paskiriami žeminantys darbai, kaip antai kiaulidžių priežiūra. Pirmasis vienuolynas buvo labai paprastas, aplink medinę koplyčią stovėjo keletas lūšnų.
Netoli savo bendruomenės Jonas Gvalbertas įsteigė ir kitą – maldingiems pasauliečiams, o tai rodė, kad pamažu ima ryškėti bendruomenės kryptingumas. Nebūtinai pasirinkdami kunigystę – Jonas niekada nebuvo kunigas – vienuoliai krypo į dieviškajam šlovinimui atsidėjusius kunigus.
Jonas rūpinosi vienuoliais itin dėmesingai. Buvo reiklus ir geras, vienuoliai jo ir bijojo, ir mylėjo. Jono gyvenimas visiškai atitiko šventojo Benedikto mokymą. Jis buvo santūrus, nuolat besimeldžiantis, budintis, tylus ir labai meilingas vargšams. Kitiems visada atiduodavo kas geriausia, pasilikdamas sau kas blogiausia, nuolat dėvėjo šiurkščius drabužius. Dėl Valombrozos vienuolyno įtakos dieceziniai kunigai atsisakydavo konkubinato, būdavo su savo tikinčiaisiais ir uoliai atsidėdavo tarnystei. Kai kurie iš jų susibūrė į reguliariųjų kanauninkų bendruomenę.
Jonas uoliai tęsė kovą su simonija. Jo ir vienuolių vargingo gyvenimo pavyzdys buvo geriausias apaštalavimas prieš kunigijos prabangą ir godumą. Į Valombrozą dažnai atvykdavo su simonija ir konkubinatu susiję kunigai. Jonas juos mielai priimdavo, tačiau dėl reiklumo kunigams neleisdavo tokiems svečiams celebruoti šventųjų slėpinių. Pats Jonas Gvalbertas niekada nesutiko tapti kunigu. Negavęs net durininko pareigų, jis pats niekuomet ryte neatidarydavo koplyčios durų, bet kantriai laukdavo, kol tai padarys brolis durininkas.
Jonas Gvalbertas mirė 1073 m. liepos 12 d., sulaukęs 80 metų. Jo garbė dar gyvam esant (Valombrozą lankė popiežiai ir imperatoriai) išaugo po mirties dėl garsių stebuklų, patirtų dėl jo užtarimo. Popiežius Celestinas III kanonizavo Joną Gvalbertą 1193 metais. Jo įkurtą institutą 1070 metais patvirtino popiežius Aleksandras II. Šis institutas slenkant amžiams plėtėsi lėtai, tačiau išsilaikė iki šių dienų. 1966 m. jis tapo atskira benediktinų konfederacijos atšaka. Šv. Jono Gvalberto gyvenimą aprašė nemažai rašytojų, tačiau visi jie sėmėsi įkvėpimo iš „Gyvenimo“, kurį parašė šventas Jono mokinys Andriejus, Strumi abatas.
Tėvas Grigalius Casprini OSB,
Palendrių šv. Benedikto vienuolynas
