Šv. Jonas ir šv. Petras prie Kristaus kapo

Šį kartą „Magnificat“ viršelio paveikslas atsineša dvi temas: itališkojo baroko dailės kontekstą ir, žinoma, patį vaizduojamą siužetą – Kristaus prisikėlimo slėpinį. Džovanis Frančeskas Romanelis (Giovanni Francesco Romanelli, 1610–1662) paveikslą „Šv. Jonas ir šv. Petras prie Kristaus kapo“ nutapė apie 1640 metus. XVII a. vidurys – brandžiojo baroko, kurio menas grįstas dinamika, kontrastu, dramatiškumu, laikotarpis. Šiomis priemonėmis norėta padaryti įspūdį žiūrovui, apeliuoti ne tik į protą, bet ir į jausmą – įkvėpti, priblokšti, įtikinti. Tokią meninę raišką skatino ir Katalikų Bažnyčia, kuri dailę vertino kaip svarbų ir efektyvų būdą pasiekti tikinčiuosius kovojant su XVI–XVII a. plitusiomis protestantizmo idėjomis.

Iš pirmo žvilgsnio Romanelio nutapytas paveikslas gali pasirodyti ne itin barokiškas. Nematome pompastikos, veiksmo filmą primenančio dinamiško vaizdo. Priešingai, mūsų žvilgsnį pasitinka gana rami, lakoniška kompozicija – stebime du apaštalus, įžengusius į tuščią Kristaus kapą ir radusius kūną dengusias drobules. Tolumoje, neįsiterpdama į pagrindinį veiksmą, lūkuriuoja miniatiūrinė moters, turbūt Marijos Magdalietės, figūra. Intymus, jautrus momentas tarp dviejų Viešpaties sekėjų primena apie vieną reikšmingiausių Kristaus gyvenimo įvykių – Prisikėlimą, arba Velykų slėpinį. Atrodo, dailininkas galėjo pasirinkti visiškai kitą meninę prieigą, kurią stereotipiškai asocijuojame su baroko daile – sukurti dramą, kupiną detalių, simbolių ir veiksmo. Su tokia dilema Romanelis iš tiesų galėjo būti susidūręs. Tapybos mokęsis Romoje, 1639 metais netgi trumpai vadovavęs popiežiaus globojamai Šv. Luko akademijai, rengusiai tapytojus, skulptorius ir architektus, dailininkas turėjo girdėti apie diskusijas, vykusias tarp dviejų baroko dailės pasaulio grandų Pjetro da Kortonos (Pietro da Cortona) ir Andrejos Sakio (Andrea Sacchi). Buvo svarstoma, kokia meninė kalba tapyboje paveikesnė ir geriau perduoda žinutę žiūrovui – daugiafigūrė drama, ar, priešingai, ramesnė kelių figūrų kompozicija, leidžianti žvilgsniui aprimti ir susikoncentruoti į pagrindinius veikėjus, susitelkti ramiai kontempliacijai. Kortona tapybą prilygino epui, kuriame daugybė veikėjų gali atskleisti skirtingas temas, o Sakiui artimesnė buvo asociacija su poetine tragedija, leidžiančia skirti daugiau dėmesio veikėjų individualumui, vaizdo grynumui. Romanelis ir pasirinko mus paraginti ramiai poetiškai stabtelti, įsižiūrėti giliau.

Paveiksle matome Velykų ryto įvykius, aprašytus Evangelijoje pagal Joną (žr. Jn 20, 1–10). Marija Magdalietė, radusi tuščią Kristaus kapą, apie tai pranešė pirmajam iš Jėzaus sekėjų Petrui ir mylimajam mokiniui Jonui: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ Pirmasis prie kapo atbėga Jonas, stabteli ir, sulaukęs Petro, leidžia jam užeiti pirmam, kartu jie apžiūri paliktas drobules. Petras, kurio veidas ir rankos gestas, rodantis į tuščią sarkofagą, paveiksle apšviestas pro įėjimą sklindančios šviesos, konstatuoja, kad kūno nebėra, ir žvelgia į Joną, kuris įtiki prisikėlimu, nors iki galo protu to nesuvokia: „Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių…“ Būtent šis tikėjimo slėpinys ir yra viso veiksmo kulminacija, aukščiausiasis taškas, kurį taip mėgo akcentuoti baroko dailininkai. Tiesa, dešinėje stovinčios moters figūrėlė žiūrovui tarsi sufleruoja, kad istorija čia nesibaigia – gal tai Marija Magdalietė, kuri netrukus savo akimis išvys prisikėlusį Jėzų? (žr. Jn 20, 11–18).

Paveikslo siunčiamą žinutę Romanelis sustiprina ir spalvų kalba, kurią galime suprasti ir intuityviai, net nebūdami įsigilinę į krikščioniškąją ikonografiją. Pagrindiniu kūrinio kompozicijos akcentu dailininkas pasirinko apaštalų apsiaustus, figūras apsupančius debesis primenančiomis draperijomis. Ryškių spalvų ir barokinės dinamikos sunku nepastebėti, dramos estafetę iš paveikslo veikėjų perima medžiagos klostės, atrodo, kad dailininkas ir čia kviečia sustabdyti žvilgsnį.

Jauniausiasis apaštalas Jonas, kuris per Paskutinę vakarienę buvo prigludęs prie Jėzaus krūtinės (žr. Jn 13, 23. 25), stebėjo jo teismą vyriausiojo kunigo rūmuose (žr. Jn 18, 15), o radęs tuščią Jėzaus kapą įtikėjo prisikėlimu labiau širdimi nei protu, vaizduojamas apsigaubęs tikėjimu (tai simbolizuoja žalia spalva) ir besąlygiška dieviška meile (raudona). Tuo tarpu Petras, pirmasis pripažinęs Jėzų Mesiju, žmogus, kuriam buvo pavesta vadovauti Kristaus įsteigtai Bažnyčiai (žr. Mt 16, 18–19) ir ganyti Viešpaties avis (žr. Jn 21, 17), yra apsuptas dangiškąja mėlyna ir geltona, asocijuojama su šviesa ir dangiškuoju patepimu. Kristaus prisikėlimo liudytojai šv. Jonas ir šv. Petras, turėsiantys tęsti jo pradėtus darbus, simboliškai dailininko sujungiami į besikuriančios Bažnyčios įvaizdį.

Dailininkui pavyko poetiškai sustabdyti žiūrinčiojo ir ieškančiojo žvilgsnį, sutelkti tikėjimo slėpinio kontempliacijai, kartu nepamirštant ir baroko dinamikos, minties, kad ir veiksme galima rasti ramybę. Tai puikus kūrinys regėjimo, įtikėjimo ir Prisikėlimo dienai – Velykoms.

Dovilė Barcytė

• «
• »