01
06 /
2015
Dykuma. Karštis. Pietums – skėriai ir lauko medus. Kažkur aidi balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus.“ Šv. Jonas Krikštytojas gerai žino, ką reiškia misijai subręsti dykumoje. Jis ir šių dienų jaunuolius kviečia į panašų nuotykį. Susitikimas su Viešpačiu vyksta Tiberiados brolių vienuolyne, Baltriškėse, Zarasų rajone. Metus laiko jaunuoliai palieka įprastą gyvenimą ir įsikuria bendruomenėje, kartu meldžiasi, dirba, keliauja į misijas. Augti Kristuje studentams padeda ir Šv. Damijono namai, kuriuos jie įkuria tame mieste, kur mokosi ar dirba. Kasdienė malda ir gyvenimas kartu ruošia jaunus žmones šeimos ar vienuolio gyvenimui.
Šiaulietis Jonas Tamulis – vienas jaunuolių, kuris pernai vienuolyne praleido vadinamuosius Šv. Jono Krikštytojo metus, o po jų Kaune įkūrė Šv. Damijono namus vaikinams. 21-erių studentas yra teologijos pirmakursis.
Apie Šv. Jono Krikštytojo metus jis sužinojo atvažiavęs į Baltriškes, kai su mokykla dalyvavo stovykloje. „12-oje klasėje broliai pakvietė metus gyventi pas juos. Bet nenorėjau po vidurinės niekur nestoti“, – prisiminė Jonas.
Abiturientas pasirinko aktorystę, bet po pusmečio suabejojo, ar tai jo pašaukimas. „Broliai matė, kad man reikia Jono Krikštytojo metų, todėl dar kartą pakvietė“, – pasakojo studentas. Tada jis nutraukė studijas ir persikėlė į Baltriškes.
Pirmos dvi savaitės buvo pasakiškos. Paskui prasidėjo rutina. „Buvo sunku tą pačią dieną, tą pačią valandą daryti vis tą patį. Bet tai ir ištobulino“, – dėstė jaunuolis.
Jį sužavėjo vienuolių pasitikėjimas. Kartą jį ir kitą vaikiną Antaną bendruomenė išsiuntė į Salaką vesti vaikams tikybos pamokos ir paliudyti apie Dievo veikimą jų gyvenime. Jiedu bendruomenei atstovavo vieni. Kitą kartą vienuoliai įdavė Jonui benzininį pjūklą ir paliko jį savarankiškai dirbti. „Imk ir mokykis – tokios vyriškumo pamokos“, – prisiminė šiaulietis.
Vienuolyne griuvo Jono stereotipas, kad vienuoliai – silpni ir suglebę. „Broliai per futbolą mums „pakrovė“. Jie pasižymi ne tik sielos, bet ir kūno sveikata“, – stebėjosi vaikinas.
Jonas patyrė ir brolišką bendruomenės meilę. Jam gyvenant Šv. Jono Krikštytojo metus, jo seseriai prireikė operacijos už 100 tūkst. litų. Paaiškėjo, kad mergina serga reta genetine liga. Tuomet Tiberiados bendruomenė kvietė visus aukoti, meldėsi už sesers sveikatą, patys skolino šeimai pinigų.
Šeimą užklupusi neganda padėjo Jonui suprasti gyvenimo laikinumą. „Reikia dalytis viskuo, ką gauni. Anksčiau tik svajodavau, bet nepasirinkdavau tarnystės, dabar mažiau dvejoju“, – pasakojo šiaulietis.
Jis visiems siūlytų bent trumpam atvykti į Baltriškes. „Mano pašaukimas ir dabar nėra aiškus, metai neatsakė į šį klausimą. Kita vertus, jie man davė tarnystę kaip dorybę“, – sakė Jonas. Taip pat jis nusprendė negrįžti į vaidybą, studijuoti teologiją.
Vieno kambario bute – keturiese
Vaikinas kibo į mokslus Kaune. Tiberiados broliai pasiūlė jam įkurti Šv. Damijono namus. Kartu su tikinčiu draugu Šarūnu jiedu apsigyveno Jono tetos bute. Moteris yra vienuolė, tarnauja Marijampolėje. Netrukus vieno kambario bute apsigyveno ir trečias bendramintis.
„Meldžiamės ryte ir vakare, mokomės gyventi kaip šeima. Kartu valgome, tvarkomės, pasiskirstome tarnystėmis. Aš, tarkime, laistau gėles“, – pasakojo Jonas.
Studentas pripažino, kad gyventi bendruomenėje nelengva. „Visi ateina iš skirtingų šeimų, dalijasi skirtingomis patirtimis. Gyventi patogiai, savame pasaulyje, susitikti tik su tais, kurie man patinka Šv. Damijono namuose nebepavyksta. Tada prasideda tikra artimo meilė“, – tikino būsimasis teologas.
Jis prisiminė ir Jono Krikštytojo metus: „Gyvenome penkiese ir nė karto nesusipykome. Sako, blogai nesipykti, bet mums tai išėjo natūraliai. Viską išsakydavome ramiai.“
Kartu su Jonu vienuolyne metus praleido ir Donatas Daugintis iš Dauginčių kaimo. 24-erių studentą Šv. Jono Krikštytojo metai sustiprino.
Donatas atrado džiaugsmą gyventi bendruomenėje ir viskuo broliškai dalytis. Jis su džiaugsmu tarnavo – užkurdavo pečių, padėdavo prie stalo, išnešdavo šiukšles, giedodavo per mišias. Jam buvo patikėta kepti duoną.
Kelis statybos inžinerijos kursus baigęs jaunuolis su malonumu dirbo mokyklos pastate, kurį bendruomenė renovuoja, padėjo statyti atsiskyrėlių namelį – ermitažą.
„Man buvo didelis įkvėpimas ir padrąsinimas matyti vienuolį ar kunigą, kuris mėžia mėšlą ar sodina daržoves. Malda ir kaimo gyvenimas labai sutvirtina žmones“, – pasakojo studentas.
Labiausiai per Šv. Jono Krikštytojo metus jam įstrigo vieno iš vaikinų pašaukimas. „Visi penki tikėjomės per Velykas gauti pašaukimus, daug meldėmės dėl to, keldavomės 30 minučių anksčiau ir melsdavomės Kalvarijos kalnus“, – prisiminė Donatas.
Po Velyknakčio įprastai buvęs itin ramus, Antanas nenustygo vietoje. „Atrodė kaip apsvaigęs, daug bendravo su visais. Vėliau papasakojo, kad pajuto Dievo kvietimą tapti broliu. Kovą per Šv. Juozapą buvo jo įvilktuvės“, – džiaugėsi bičiulis.
Pats Donatas dar nežino, kur Viešpats jį kviečia. Šią vasarą jis planuoja eiti Šv. Jokūbo keliu ir tikisi gauti atsakymą. Anksčiau jis išmėgino įvairias studijas, šiuo metu kas kelis mėnesius važiuoja dirbti į Norvegiją.
Po Šv. Jono Krikštytojo metų jis, kaip ir Jonas, apsigyveno Šv. Damijono namuose. „Man tai buvo malonė. Gyventi tikėjimu bendruomenėje yra lengviau negu vienam“, – pasakojo Donatas.
Jis su šypsena prisimena, kaip vieno kambario bute nakvodavo keturi vaikinai. Du miegodavo kambaryje, vienas koridoriuje susirangęs į miegmaišį, dar vienas – balkone. Vis dėlto visus nepatogumus užgoždavo broliška meilė.
Kelionę Anglijon iškeitė į metus vienuolyne
Šv. Jono Krikštytojo metus Tiberiados bendruomenėje ir Šv. Damijono namuose gyvena ne tik studentiško amžiaus jaunimas. Taip pat jie nebūtinai pasižymi „tobula“ praeitimi.
Kauniečiui Gedvidui Misevičiui 33-eji. Jis Šv. Jono Krikštytojo metus baigia šį birželį. Į Tiberiados bendruomenę Gedvidas pirmiausia atvažiavo rekolekcijoms. Tada broliai pakvietė pasilikti ir po kelių savaičių vyras jau gyveno vienuolyno svečių namuose.
„Važiavau ieškoti pašaukimo ir gilinti tikėjimo“, – prisipažino Kristaus amžiaus maldininkas. Jis neseniai atrado tikėjimą, pernai per šv. Velykas pasikrikštijo, priėmė Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą. Tikėjimo keliu jį pirmiausia vedė vieno Kauno „Caritas“ skyriaus vadovė.
Prieš važiuojant į Baltriškes ji drąsino savanorį rinktis dykumos metus. Mat kitas pasirinkimas buvo važiuoti į Angliją pas seserį užsidirbti. „Vadovė bijojo, kad nutolsiu nuo tikėjimo“, – aiškino Gedvidas.
Jo istorija nepanaši į Jono ar Donato. Dar būdamas vaikas, jis pradėjo vagiliauti, vartoti alkoholį, vėliau 4 kartus buvo įkalintas už nusikaltimus. Grįžęs į laisvę apsigyveno pas seserį, kuri augina 10 vaikų, ėmė mažuosius vesti į „Caritą“. Taip įsitraukė į savanorišką veiklą, pažino tikėjimą.
Nors Šv. Jono Krikštytojo metai dar nesibaigė, Gedvidas jau mato daug vaisių. „Esu daug laimingesnis negu anksčiau. Dabar daugiau bendrauju, išmokau būti mandagus. Anksčiau rūkydavau, gerdavau, o dabar nieko panašaus nereikia“, – pasakojo kaunietis.
Vyrą žavi šiltas brolių bendravimas, paprastumas ir pasitikėjimas – jie paveda jam darbus, kurių jis niekada anksčiau nėra dirbęs.
Gedvidas žino, ką veiks Šv. Jono Krikštytojo metams pasibaigus. „Kaip ir anksčiau dirbsiu švaros įmonėje – valysiu objektus“, – neslėpė vyras.
Pavasarį maldos grupių susitikime Kaune jam atėjo įkvėpimas kurti maldos grupę nepilnamečių kolonijoje. „Su keliais kitais susitikimo dalyviais buvome aplankyti ten įkalintų jaunuolių. Buvo gaila žiūrėti – jiems 14–16 metų. Esu pasiryžęs įkurti ten maldos grupę“, – tikino Gedvidas.
Šis pašaukimas neduoda jam ramybės. „Pats gyvenau panašų gyvenimą, suprantu juos. Ten reikia būti ir geru psichologu“, – pasakojo nelaisvės ragavęs Šv. Jono Krikštytojo pasekėjas.
Gedvidas dar prieš pradėdamas metus Tiberiados bendruomenėje mėnesį gyveno Šv. Damijono namuose. „Tie vaikinai – šventumo siekiantys žmonės. Pajutau ir aš traukimą: „Eik, Gedvidai, nedvejok.“ Norėčiau ir aš tapti šventas“, – prisipažino vyras.
Per Jono Krikštytojo gimtadienį, birželio 24 dieną, oficialiai baigiasi jo metai Tiberiados bendruomenėje. Galime melstis, kad Viešpats lydėtų Gedvidą ir laimintų jo ir kitų vaikinų, kurių per 12 metų Baltriškėse gyveno dvidešimt, kelius.
Taip pat melskimės už ateinančius metus, kad Viešpats siųstų į Tiberiados bendruomenę tuos jaunuolius, kuriems labiausiai reikalinga Šv. Jono Krikštytojo auklyba. Norintys ar svarstantys apie metus su Viešpačiu gali iki spalio mėnesio rašyti elektroniniu paštu baltriskes@tiberiade.lt ar atvykti į Baltriškes ir išsakyti savo norą broliams. Taip pat norintys gyventi ar įkurti Šv. Damijono namus gali kreiptis į Tiberiados bendruomenę ir gauti daugiau informacijos.
Sigita Laniauskaitė
