01
11 /
2023
Šv. Juozapatas Kuncevičius (1580–1623) didžiajai daliai Lietuvos katalikų – visai neseniai išgirstas šventasis. Taip išpuolė, kad jo kankiniškos mirties 400 metų jubiliejus sutapo su dviem įvykiais: vienas – tragiškas, kitas – šventinis. Pirmas – tai šiuo metu vis tebesitęsianti ukrainiečių tautos kankinystė, liudijanti jos nepalaužiamą valią gyventi savo laisvoje valstybėje. Antras – tai Lietuvos sostinės Vilniaus 700 metų jubiliejus. Kadangi Juozapatas Kuncevičius yra kilęs iš Ukrainos, o savo kaip vienuolio ir dvasininko pašaukimą atrado ir subrandino būtent Vilniuje, tai jo asmenybė mums tampa ypač svarbiu tiltu, jungiančiu Lietuvą ir Ukrainą.
Būsimas šventasis gimė apie 1580 m. Voluinės Volodymyre, pamaldžių tėvų Gabrieliaus ir Marinos Kuncevičių šeimoje. Jis buvo pakrikštytas Ivano vardu. Jo tėvas vertėsi grūdų prekyba ir ėjo miesto tarėjo pareigas. Motina daugiausia rūpinosi namų ūkiu ir savo vaikų auklėjimu. Nuo jaunų dienų jam antrais namais tapo bažnyčia, o ortodoksų liturgija – neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Krikščioniškų dorybių praktikavimas žiedė tokį jauno žmogaus profilį, kad jau tada net kitatikiai (žydai) jį rodė sektinu pavyzdžiu savo vaikams. Kaip tiems laikams buvo įprasta, laikyta norma, kad sūnus paveldėtų tėvo amatą. Mokytis pirklio amato plonybių tėvai jaunąjį Ivaną išsiuntė į Vilnių pas savo pažįstamą Hiacintą Popovičių. Nebuvo jis pats uoliausias mokinys, nes labiau traukė anapusinio pasaulio toliai.
Palyginti su provinciniu Volodymyru to meto Vilnius buvo kunkuliuojantis religinės polemikos katilas. Čia veikė ir garsiai reiškėsi ir karščiausi įvairiausių srovių protestantai (pvz., Andrius Volanas), ir uoliausi katalikai (pvz. Petras Skarga SJ). Naująjį Babiloną primenanti konfesinė mozaika tapo dar margesnė, kai iki tol vieninga Kijevo ir Visos Rusios ortodoksų metropolija ėmė skilti į Unijos su Romos Bažnyčia šalininkus (unitus) ir priešininkus (dizunitus). Pati unija buvo sudaryta Romoje (1595-12-23), paskelbta Bresto sinode (1596-10-09). Taip atsirado atsinaujinusi Rytų krikščionių Bažnyčia, pripažįstanti popiežiaus viršenybę ir pagrindines Katalikų Bažnyčios dogmas, bet išlaikanti savo paveldėtą graikų apeigų liturgiją, teisinę ir paprotinę autonomiją. Unitų Bažnyčiai didžiausia problema buvo tai, kad ji turėjo hierarchiją, bet trūko pasauliečių, didžioji jų dalis liko ištikima Konstantinopolio patriarchui. Graikų apeigų krikščionių skilimas į dvi priešiškas stovyklas sukėlė ne tik karštą religinę polemiką, nesibaigiančius ginčus (Seimuose ir seimeliuose) bei teisminius procesus (kam turi priklausyti ta parapija ar tas vienuolynas), bet ir prisidėjo prie abiejų konfesijų religinio atsinaujinimo ir kultūrinio proveržio – dalykų, kuriuos sunkiai galima būtų įsivaizduoti, jei viskas būtų tekėję sena ramia vaga. O dabar kiekviena pusė trūks plyš siekė įrodyti savo pozicijos teisumą ir todėl ši epocha – XVI a. pabaiga – XVII a. I pusė – turi savotiško, nepakartojamo šarmo.
Kaip tik tais lūžiniais 1595–1596 m. jaunasis Kuncevičius ir atvyko į Vilnių. Pažymėtina, kad jis nuo pat pradžių laikėsi Unijos šalininkų pusėje. Būdamas pasaulietis priklausė to meto istorijos šaltiniuose beveik visai nematomai pasauliečių unitų terpei, kuri palaikė savo hierarchijos apsisprendimą sudaryti Uniją su Roma. Toks apsisprendimas nebuvo paprastas ar lengvabūdiškas net ir prisiminus, jog Kuncevičius tuo metu buvo viso labo paauglys. Kaip iš vėlesnio jo paties liudijimo matyti, apsispręsti, su kuria puse tapatintis, jam pagalba atėjo tiesiai iš Dievo. Pamažu toldamas nuo pirklio amato mokymosi, jis vis labiau darėsi uoliu Jėzaus Kristaus mokiniu ir su laiku – galime sakyti – įgijo sielų žvejo profesiją.
Tačiau kol pasiekė šios profesijos aukštumas jam teko pereiti reiklaus „darbo su savimi“ etapą. Nė dienos nepraleisdavo neišklausęs Mišių, griežtai laikydavosi pasninko, vykdė įvairius apsimarinimo darbus ir asketinius žygdarbius. Iš pastarųjų labiausiai amžininkų ir vėlesnių kartų atmintyje įstrigo jo meditatyvus stovėjimas ant akmens prie Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios net ir žiemos metu. Šią kontempliatyvią jo gyvenimo pusę papildė aktyvioji. Jis godžiai praktikavo pamaldaus skaitymo (lectio divina) dorybę, o tikėjimo klausimais diskutuodavo su rimtais ir teologiškai išprususiais vyrais, kurių ano meto Vilniuje netrūko. Tarp pastarųjų minėtini Vilniaus jėzuitai ir graikas Petras Arkudijus, pirmasis Graikų kolegijos Romoje filosofijos ir teologijos daktaras (1563–1633). Kuncevičius turėjo dovaną megzti nuoširdžius ir patvarius santykius su bendraminčiais. Vienu tokių buvo unitų Kijevo metropolitas Hipatijus Potiejus (1600–1613), kuris rėmė Kuncevičiaus troškimą tapti vienuoliu ir kunigu: 1604 m. davęs vienuolinius įžadus Ivanas priėmė Juozapato vardą, netrukus buvo įšventintas į diakonus, o vėliau gavo ir kunigo šventimus (1609). Dar svarbesnė buvo jo draugystė su Juozapu Benjaminu Rutskiu, didžiuoju unitų Bažnyčios organizatoriumi ir Bazilijonų vienuolijos kūrėju. Galime sakyti, kad jų bendradarbiavimas ėmė judinti žemę ir dangų, o jų veikimo epicentru tapo Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir šalia jos įsikūręs bazilijonų vienuolynas.
Tapęs vienuoliu Juozapatas trejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis, praktikuodamas griežtą askezę, kuri jį galiausiai paruošė tam, kad jo sieloje giliai įsišaknijusi meilė Dievui tapo vaisinga sielovada, realizuojama su apaštališku užsidegimu. Turime įsivaizduoti, kad to meto Vilnius buvo palyginti nedidelis miestas ir didžioji komunikacijos dalis tekėjo gyvu žodžiu ir viešumoj matomu pavyzdžiu. Kuncevičius pasižymėjo kaip uolus sielų gydytojas, turėjęs nedažnai sutinkamą nuodėmklausio kaip paveikaus dvasios tėvo dovaną. Nors nebaigęs teologijos mokslų, jis netruko išgarsėti kaip pamokslininkas ir nenuilstantis Unijos apologetas. Nuo mažumės pamilta liturgija, Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų ir hagiografinių kūrinių skaitymas, puiki atmintis, miklus protas bei krikščioniškų dorybių praktikavimas jį pavertė išskirtiniu Kristaus kariu. Tad nenuostabu jį sutikti patarnaujantį vargšams špitolėse, dalinantį išmaldą elgetoms, lankantį kalinius. Artimo meilę jis dalino visiems, nesvarbu, tu unitas ar dizunitas. Tokia veikla negalėjo nedaryti poveikio. Dizunitų gretos tirpo, o unitų – pildėsi. Taip Juozapatas Kuncevičius padėjo spręsti bene opiausią unitų Bažnyčios problemą – tikinčiųjų trūkumą. Kam tokia veikla ir jos vaisiai nepatiko, pašiepdami vadino Juozapatą „sielų grobiku“ (dušechvat).
Jo bendražygis Rutskis, 1614 m. tapęs Kijevo metropolitu (1614–1637), savo įpėdiniu Švč. Trejybės vienuolyno viršininko (archimandrito) pareigose paskyrė Juozapatą. Šias ir kitas oficialias pareigas Juozapatas priimdavo tik iš vienuolinio paklusnumo dorybės. Jam jau nereikėjo išbandymo valdžia, nes jis ir toliau visapusiškai tarnavo vienuolinei bendruomenei ir ją supantiems pasauliečiams. Svarbiausia, kad jis išugdė gausų bazilijonų būrį. Dalis jo mokinių vėliau tapo unitų Bažnyčios hierarchais: Smolensko arkivyskupas Leonas Kreuza (1625–1639), Kijevo metropolitas Antanas Seliava (1640–1655), Pinsko ir Turovo vyskupas Pachomijus Oranskis (1637–1653) ir kt. Dalis jų aktyviai pasireiškė kaip unitų vienuolinio gyvenimo atnaujintojai baltarusių ir ukrainiečių žemėse, atnešdami joms Juozapato ir Rutskio vienuolinio gyvenimo pamokas. Tačiau giliausią pėdsaką ir Bažnyčios gyvenime, ir istorijoje Juozapatas paliko mirdamas kankinio mirtimi.
1618 m. Juozapatas Kuncevičius pradėjo eiti Polocko arkivyskupo pareigas. Tą jis darė su jam būdingu uolumu. Jam teko iš pagrindų atnaujinti savo arkivyskupiją, kuri anais laikais užėmė didžiąją Baltarusijos dalį. Toks darbas apėmė įvairiausias sritis nuo vargšų maitinimo organizavimo iki parapijų vizitavimo, nuo bažnyčių remonto iki Bažnyčios žemės valdų atgavimo, nuo pasauliečių mokymo iki kunigų ugdymo. Dėl šio sielovadinio darbo didesnioji dalis Polocko ir Vitebsko žemių stačiatikių ėmė linkti į Unijos pusę. Bet situacija apie 1623 m. vėl ėmė krypti dizunitų naudai, jų aktyvesnieji audrino liaudį gąsdindami tradicinių religinių apeigų lotynizacija. Šiai propagandai veiksmingai pasipriešinti Juozapatas negalėjo, nes ilgėlesnį laiką buvo priverstas Abiejų Tautų Respublikos Seimuose ginti unitų Bažnyčios bylą. Taip pat reikia turėti omenyje, kad 1620 m. slapta (t. y. nelegaliai) buvo atkurta dizunitų bažnytinė hierarchija. Šis įvykis kovą tarp Unijos šalininkų ir priešininkų pakylėjo į naują lygmenį. Todėl grįžęs į savo vyskupiją, Juozapatas iš karto pateko į smarkiai įelektrintą aplinką. Mirtina iškrova įvyko Vitebske 1623 m. lapkričio 12 d. Jam ji nebuvo netikėta, kankiniškai mirčiai jis buvo iš anksto pasiruošęs.
Tądien, sekmadienį, kai Vitebsko katedroje Juozapatas giedojo Rytmetinę, prie vyskupo rūmų susirinko karingai nusiteikusi dizunitų minia, kurios vadovai jau iš anksto buvo surezgę mintį apie provokaciją ir ją turėjusį lydėti pasikėsinimą į vyskupą. Kilus visuotiniam triukšmui Juozapatas grįžo į savo rūmus. Minia nedrįso jo liesti. Reaguodamas į situaciją jis liepė išleisti suimtą prasikaltusį šventiką, perėjusį į dizunitų pusę. Tai tik trumpam atvėsino aistras. Juozapatas nuėjęs į savo kambarį ruošėsi sekmadienio Liturgijai, o minia ėmė veržtis į rūmus lauždamasi per duris ir langus. Įsibrovę į priemenę jie ėmė kuo tik papuola mušti ir žaloti vyskupo tarnus ir plėšti namus. Paskutines penkiolika savo gyvenimo minučių Juozapatas praleido maldoje ir tuomet žengė į patį smurto scenos sūkurį, tardamas: „Vaikeliai, kodėl mušate mano tarnus? Jeigu ką nors turite prieš mane, štai aš!“ Smurtautojai nuščiuvo ir visa sumaištis tuo būtų galėjusi ir pasibaigti, jei nebūtų iš anksto sukurpto plano. Štai iš gretimo kambario ateina du tipai ir, išvydę Juozapatą sukryžiuotomis rankomis ant krūtinės, vienas smogia rąstgaliu jam per galvą, kitas perkerta ją kirviu. Vyskupas nemirė iš karto, dar spėjo ištarti: „O, Dieve mano!..“ Turbūt norėjo pasakyti „neįskaityk jiems tai už nuodėmę“, bet negalėjo, nes tučtuojau prasidėjo žudymo kvaitulio apimtos minios siautėjimas: leisgyvį mušė, badė, lavoną spardė, draskė abiejų lyčių atstovai, net… vaikai. Siautėjimas išsiplėtė į rūmus, šie buvo visiškai išplėšti. Slėpdami savo nusikaltimo pėdsakus žudikai vyskupo lavoną su parištu akmeniu paskandino Dauguvos upės sietuvoje, kad niekas niekada jo nerastų.
Tačiau visi šie smurtautojų išskaičiavimai nuėjo perniek. Kankinio kūnas buvo rastas, kaltininkai išaiškinti ir atitinkamai nubausti. Kankinystė sukrėtė visą katalikiškąjį pasaulį, nes tokio herojiško tikėjimo liudijimo jau seniai nebuvo matyti. Neilgai trukus buvo pradėtas beatifikacijos procesas, sėkmingai užbaigtas 1643 metais. Unitai įgijo galingą užtarėją danguje. Tai buvo ypatingos malonės ženklas! Jis tapo paveikiu net daliai labiausiai užkietėjusių dizunitų. Geriausias pavyzdys – Meletijus Smotrickis, ilgametis Juozapato Kuncevičiaus oponentas, kuris po jo kankinystės tapo unitu, ką pastarieji įvertino kaip Sauliaus virtimą Pauliumi.
Pabaigai svarbu pažymėti, kad šv. Juozapato kultas jau XVII a. ėmė plisti ir tarp Lietuvos katalikų. Vilniuje 1643 m. iškilmingai švęsta Juozapato Kuncevičiaus beatifikacija. 1667 m. jo palaikai buvo kuo iškilmingiausiai pasitikti Vilniuje ir išlydėti tolesnėn kelionėn į Polocką, kur jiems nebuvo saugu karo su Rusija metu (1654–1667). Džiugu pažymėti, kad šio karo metu, vaduojant Lietuvą iš maskvėnų, šv. Juozapatas veikė mūsų naudai danguje. Lietuvos didžiojo etmono Pauliaus Sapiegos liudijimu, tokia pagalba buvo ypač veiksminga iškovojant pergalę Polonkos mūšyje (1660-06-28) – buvo išvaduotos rytinės ir šiaurrytinės LDK sritys. Patyrus išsivadavimo iš Rusijos sukeltą euforiją noriai ir plačiai tikėta, kad Juozapatas Kuncevičius yra ypatingai svarbus dangiškasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjas. Manau, kad tokį jo vaidmenį mes turime atrasti iš naujo.
Dr. Darius Baronas – Lietuvos istorijos instituto
2023 m. Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijos gavėjas
Straipsnis parašytas Vilniaus miesto savivaldybės remiamo tyrimo
„Gedimino laiškai. Lietuvos sostinės Vilniaus atodangos“ viešinimo tikslu
