01
03 /
2011
Kovo mėnesiui skirto „Magnificat“ viršelį puošia seniausias tapytas Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdas, rašytiniuose šaltiniuose pagarbiai vadinamas Venerabilis Icon (medis, tempera, 75×46 cm). Ikona šiandien matoma Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriuje, ją dengia sidabrinis XVIII a. aptaisas. Tikėtina, kad atvaizdas buvo nutapytas 1520 m., pradėjus šventumu garsėjusio, 1484 m. mirusio karalaičio kanonizacijos procesą. 1594 m. paveikslas atnaujintas, kairiajame apatiniame kampe įrašant žodžius iš 92-osios psalmės ir atnaujinimo datą: Iustus ut palma florebit sicut cedrus Libani multiplicabitur 1594 renovatum („Teisusis žydės kaip palmė, gausės kaip Libano kedras“ (Ps 92, 13), atnaujinta 1594 [metais]). XVII a. rašytiniuose šaltiniuose Venerabilis Icon pradedama minėti kaip svarbiausia Vilniaus katedros brangenybė.
Ir tikinčiųjų, ir tyrinėtojų dėmesį seniausias šv. Kazimiero atvaizdas traukia dėl ikonografinio išskirtinumo: šventasis vaizduojamas su trimis rankomis. Dvi dešiniosios rankos prasideda nuo alkūnės, jose laikoma lelija. XVII a. legenda pasakoja, kad kai išsilavinęs dailininkas norėjo savo padėjėjo nedailiai nupieštą vieną dešiniąją ranką deramai ir gražiai pakeisti kita, jokiu būdu negalėjo to padaryti, kad kitą dieną vėl nepasirodytų abi rankos ir abiejose nebūtų po leliją. Vėlesnėse legendose dalyvauja vienas dailininkas, tačiau pasakojimo esmė panaši: tapytojas pastebėjo, kad dešinioji ranka su lelija per toli nuo kūno, tad ją iš naujo nupiešė, bet panoręs užtepti pirmąją ranką, niekaip negalėjo to padaryti. 1982–1985 m. restauruojant paveikslą atlikti tyrimai leidžia teigti, kad dvi dešiniosios šv. Kazimiero rankos yra nutapytos vienu metu, o tai reiškia – specialiai. Tai ne atsitiktinumas.
Įspūdingas figūros trirankiškumas yra votyvinio pobūdžio: ši detalė išryškina dosnaus malonėmis atvaizdo galią, liudija čia vaizduojamo šventojo maloningai užtariantį tarpininkavimą. Atvaizde pakartota dešinioji ranka biblinėje tradicijoje reiškia dosnumą, maloningumą ir gailestingumą. Rytų Bažnyčioje galima išvysti „trirankės“ Dievo Motinos ikonas (vadinamasis Tricherusa ikonografijos tipas), tačiau mažai žinoma šį skiriamąjį bruožą turinčių šventųjų atvaizdų. Legendoje minimi išsilavinęs dailininkas ir „nedailiai nupiešęs“ ranką jo padėjėjas. Panašų istorijos motyvą galima dažnai išgirsti pasakojimuose apie stebuklingus atvaizdus ir jų atsiradimo istoriją: tai, kas atrodo nedailu, nepavykę, neišbaigta, Apvaizdos įsikišimo dėka tampa reikšminga, gražu, užbaigta.
Stebuklingai pasirodžiusi ranka laiko leliją – krikščioniškoje ikonografijoje gilias tradicijas turintį ženklą, kuris tampa neatskiriamu šv. Kazimiero atributu. Lelija yra Viešpaties akivaizdoje žydinčio teisiojo ženklas, skaistybės, tyrumo, nekaltybės simbolis. Biblinėje tradicijoje lelija reiškia išskirtinumą: „Kaip lelija tarp erškėčių – mano mylimoji tarp merginų!“ (Gg 2, 2) Tokią privilegiją tarp tautų turėjo Izraelis, o tarp moterų – Mergelė Marija. Pirmasis šv. Kazimiero biografas Zacharijas Ferreris jo skaistybės dorybę susiejo su kankinio „tyrąja palme“, palaimintąjį pristatydamas kaip Viešpaties pamiltą ir išpuoštą, garbės drabužiu apvilktą karalių giminės atžalą, globėją, teisųjį, skaistybės leliją.
Kairėje rankoje šv. Kazimieras laiko rožinį. Krikščioniškojo pamaldumo Švč. M. Marijai šaltinis ir šios nuolat kartojamos maldos pagrindas – arkangelo Gabrieliaus pasveikinimas Apreiškimo scenoje Evangelijoje pagal Luką (Lk 1, 26–38). Rožinio malda yra pratybos, meditacija, kartojamų žodžių „interiorizacija“, todėl labai svarbus šios maldos privatusis aspektas, asmeninė praktika. Šis atributas Kazimiero rankoje liudija jo pamaldumą Dievo Motinai, jo gyvenimo kontempliatyviąją pusę.
Trirankio Kazimiero krūtinę puošia Aukso vilnos ordinas. Elitinį, katalikybę ir riterių tradicijas puoselėjančių pasauliečių ordiną 1430 m. įkūrė Burgundijos kunigaikštis Pilypas Gerasis. Nusipelnę katalikai valdovai ir riteriai būdavo apdovanojami to paties pavadinimo ordinu. Šv. Kazimieras Aukso vilnos ordino niekada neturėjo, bet svarbiausia, kaip rodo rentgeno nuotraukos, kad papuošalas buvo nutapytas vėliau. Pirmajame atvaizde ant šv. Kazimiero krūtinės kabojo medalionas, vaizduojantis Dievo Motiną su Kūdikiu. Kada jis užtapytas? Aukso vilnos ordino naryste buvo pagerbti ir šv. Kazimiero kulto propaguotojai, titulinės koplyčios Vilniuje statytojai Zigmantas ir Vladislovas Vazos. Tikėtina, kad Vazų laikais atnaujinant atvaizdą ir norint įtikti valdovui galėjo būti nutapytas Aukso vilnos ordinas ant šiai dinastijai ypač brangaus šventojo krūtinės. Šiandien nematomas pirminis atributas – medalionas su Dievo Motinos atvaizdu – patvirtina tai, ką rašė jo biografas: „Šv. Kazimieras degė neįtikėtinu pamaldumu šlovingajai Dievo Gimdytojai.“
Šv. Kazimiero dienai skirtuose liturginiuose tekstuose skaitome atvaizde įrašytą 92 psalmės ištrauką: „Teisusis vešės kaip lelija, žydės per amžius Viešpaties akivaizdoje.“ (Ps 92, 13) Krikščioniškoji tradicija moko, kad šventųjų gerbimas tobuliausiai pasireiškia liturgijoje, todėl įrašas seniausioje šv. Kazimiero ikonoje labai svarbus: kankinių ir išpažinėjų minėjimui skirtas atliepas rodo, kad XVI a. palaimintasis Kazimieras suvokiamas kaip nekruvinasis kankinys, šlove apvainikuotas „šaunusis kovotojas“. Nekruvinoji arba dvasinė kankinystė apima daugybę aspektų (nuo moralinio iki fizinio skausmo). Pasak šv. Augustino, „Kankiniu tampama ne dėl bausmės, o dėl jos priežasties“; svarbus kankinystės motyvas – sekimas Kristumi ir savojo kryžiaus nešimas imituojant Mokytoją. Tai privilegija, kurią krikščionis išgyvena vienybėje su Išganytoju, – taip gyveno ir mirė šv. Kazimieras. Seniausias skaisčiojo karalaičio atvaizdas mus kviečia prisiminti, kokie „didūs yra Viešpaties darbai, atlikti per jo tarną Kazimierą“.
Dr. Sigita Maslauskaitė
