14
02 /
2012
VASARIO 14 D.
Broliai Kirilas ir Metodijus, Europos globėjai
Šventieji broliai Kirilas (krikšto vardas Konstantinas, 837–869 m.) ir Metodijus (krikšto vardas Michailas, 825–885 m.) gimė Graikijoje prieš daugiau kaip tūkstantį metų, tai yra dar tais laikais, kai Bažnyčia nebuvo pasidalijusi. Teigiama, kad Kirilas ir Metodijus buvo kilę iš žinomos ir garbingos šeimos, gyvenusios Tesalonikų mieste. Tai buvo kraujo ir tikėjimo broliai, Evangelijos šviesos nešėjai slavams, todėl praminti „slavų tautų apaštalais“. Jie nuo seno liaudyje gerbti kaip šventieji, o oficialiai Visuotinėje Bažnyčioje paskelbti šventaisiais tik 1880 m. popiežiaus Leono XIII.
Gyvenimo kelias
Nėra išlikę daug faktų apie Kirilą ir jo brolį Metodijų. Jų gyvenimai buvo aprašyti senąja slavų kalba dviejose knygose „Vitae“. Taip pat yra išlikę laiškų, kur popiežius užsimena apie Metodijų. Tad dėl patikimų istorinių šaltinių stokos atsirado daugybė legendų apie Kirilo ir Metodijaus asmenybes.
Broliai gimė kilmingoje graikų šeimoje. Kirilas buvo jauniausias iš septynių vaikų; dar paauglys pajuto didelį troškimą studijuoti. Jaunas būdamas persikėlė į Konstantinopolį, kur studijavo teologiją ir filosofiją. Kirilas buvo labai gabus ir domėjosi viskuo: astronomija, geometrija, retorika ir muzika, tačiau genialumą įrodė lingvistikos srityje. Be gimtosios graikų, Kirilas puikiai mokėjo lotynų, arabų ir hebrajų kalbas.
Metodijus baigęs mokslus vienoje Bizantijos imperijos užsienio provincijų pradėjo tarnautojo karjerą, tačiau vėliau metė darbą ir pasirinko vienuolyną.
Evangelizacija slavų žemėse
Svarbiausia brolių misija tapo slavų tautų Panonijoje (teritorija, apimanti dabartinę Vengriją, dalį Austrijos, Slovėniją, Slovakiją, Bosniją, Hercegoviną) ir Moravijoje (dab. Čekija) evangelizavimas.
Moravijos valdovas Rostislavas, vėliau tapęs kankiniu ir gerbiamas kaip šventasis, paprašė Bizantijos imperatoriaus atsiųsti misionierių į jo žemes, nes slavų tauta esanti pakrikštyta, bet neturi mokytojo. Tiesa, atvyksta mokytojai frankai, jie vartoja kalbas, kurių žmonės nesupranta – nepažįsta raidžių ir nežino jų reikšmės. Taigi Rostislavas prašė atsiųsti „mokytojų, kurie leis pažinti Šventojo Rašto žodį bei jo reikšmę ir pamokins tautą“.
Abu broliai, Kirilas ir Metodijus, labai gerbiami imperatoriaus, buvo pasirengę tokiai misijai ir kaip mokytojai, ir kaip kalbų žinovai, tad mielai priėmė pakvietimą. Atvykęs į naują misijų žemę, Kirilas ėmėsi versti dalį Jono Evangelijos, išrasdamas naują abėcėlę, pramintą glagolica, kuri šiandien geriau žinoma kaip kirilica. Turbūt jau kuris laikas jis ieškojo abėcėlės slavų kalbai.
867 m. Kirilas ir Metodijus išvyko į Romą. Popiežius Adrianas II juos maloniai priėmė, patvirtino jų parengtus Biblijos ir liturginių tekstų vertimus į slavų kalbą. Kirilas įteikė popiežiui šv. Klemenso relikvijas, kurias rado Kryme. Kol broliai buvo Amžinajame mieste, Kirilas 869 m. vasario 14 d. susirgo ir mirė. Palaidotas Šv. Klemenso bazilikoje.
Metodijus Romoje tapo vyskupu ir buvo paskirtas Nitros arkivyskupu (miestas dabartinėje Slovakijoje – Sremska Mitroviča), popiežius paskyrė jį tarnauti bažnytinei liturgijai slavų kalba. Metodijus grįžo į Moraviją. Kai Moravijoje Rostislavą pakeitė jo vaikaitis Sventopelkas, kuriam prie širdies labiau buvo frankų dvasininkų tvarka, jis ėmė persekioti Kirilo ir Metodijaus mokinius, į kuriuos imta žvelgti kaip į eretikus. Metodijus buvo pasodintas į kalėjimą. Po kelerių metų buvo paleistas, bet jau sunkiai sirgo ir, pavargęs nuo patirtų kentėjimų, mirė 885 m. balandžio 6. Jo pasekėjai buvo įkalinti arba parduoti vergais į Veneciją. Tačiau kai kuriems jų pavyko pabėgti į Balkanus.
Milžiniškas brolių darbas, kurį jie nuveikė Moravijoje, buvo paniekintas ir ištrintas, tačiau jų pasekėjus lydėjo sėkmė Bulgarijoje, kurios valdovas šv. Borisas Michaelis I priėmė krikščionybę išskėstomis rankomis ir paskelbė ją valstybine religija. Plati Kirilo ir Metodijaus mokinių veikla šalyje davė impulsą bulgarų literatūrai ir tapo pagrindu rašytinei kultūrai. Kirilica buvo artimiausia bulgarams ir kitoms slavų gentims Bizantijos pasaulyje. Todėl Bulgarijoje gerbiami vadinamieji Septyni apaštalai – Kirilas, Metodijus ir jų mokiniai Klemensas, Nahumas, Sabas, Gorazdas ir Angelarijus. Jų šventė minima liepos 27 d.
Europos globėjai
Popiežius Jonas Paulius II 1980 metais šventuosius brolius Kirilą ir Metodijų paskelbė Europos globėjais. Europos ir krikščionybės Europoje ateitis buvo viena svarbiausių Jono Pauliaus II pontifikato temų. Vieningos Europos vizija neapsiribojo vien tais aspektais, kuriuos šiandien bando įkūnyti Europos Sąjunga. Popiežius kalbėjo apie abiem plaučiais ateityje alsuosiančią Europą. Ši alegorija tinka ir politinei vienybei, ir Europos krikščionių vienybei. Būtent dėl to popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu Europos globėjais buvo paskelbti slavų tautų apaštalai šv. Kirilas ir Metodijus.
„Kelyje, kurį nuėjome nuo Vatikano II Susirinkimo, reikia paminėti bent du įvykius, ypač reikšmingus bei ekumeniškai labai svarbius santykiams tarp Rytų ir Vakarų. Pirmiausia – tai 1984 m. jubiliejus, skirtas šventųjų Kirilo ir Metodijaus evangelizacinės veiklos 1100-osioms metinėms paminėti, davęs man progą paskelbti abu šventuosius slavų apaštalus ir tikėjimo šauklius Europos globėjais“, – 1995 m. paskelbtoje enciklikoje apie ekumeninę pareigą rašė popiežius Jonas Paulius II. 1964-aisiais, per Susirinkimą, popiežius Paulius VI Europos globėju jau buvo paskelbęs šv. Benediktą. „Paskelbdamas brolius Kirilą ir Metodijų Europos globėjais greta Benedikto, norėjau ne tik patvirtinti istorinę tiesą apie krikščionybę Europos žemyne, bet ir pasiūlyti svarbią temą Rytų bei Vakarų dialogui, po Susirinkimo suteikusiam tiek daug vilčių, – sakė popiežius. – Europos dvasinės šaknys kyla ne tik iš šv. Benedikto, bet lygiai taip pat ir iš šv. Kirilo bei Metodijaus. Dabar, baigiantis antrajam tūkstantmečiui nuo Kristaus gimimo, jie visi turi būti gerbiami kaip mūsų praeities globėjai ir kaip šventieji, kuriems Europos žemyno bažnyčios ir tautos patiki savo ateitį.“ (Enciklika apie ekumeninę pareigą Ut unum sint, 1995 m.)
Šv. Kirilui ir Metodijui taip pat skirta viena Jono Pauliaus II enciklika, pavadinta „Slavorum Apostoli“, kurioje sakoma, kad Rytų evangelizacijos pirmtakų Kirilo ir Metodijaus reikšmė Bažnyčiai ypatingai ryški ir svarbi mūsų dienomis. Jie įdėjo iškilų indėlį formuojant krikščioniškas Europos šaknis, kurios savo jėga ir gyvybingumu yra vienas svarbiausių atskaitos taškų siekiant kontinento vienybės.
Praėjus vienuolikai amžių po krikščionybės paplitimo slavų kraštuose, aiškiai matyti, jog brolių iš Tesalonikų palikimas yra gilesnis ir stipresnis nei Bažnyčios skilimas. Abi krikščioniškos tradicijos – tiek Rytų, ateinanti iš Konstantinopolio, tiek Vakarų, ateinanti iš Romos, gimė vienos Bažnyčios širdyje, nepaisant skirtingų kultūrų. Skirtumai, jei jų šaknys tinkamai suprantamos, praturtina Europos kultūrą ir jos religijos tradiciją bei skatina dvasinį atsinaujinimą. Esame kviečiami atsiverti kitiems, ieškoti bendrystės ir noriai dalintis kultūriniais bei dvasiniais turtais.
Parengta pagal www.bernardinai.lt
