01
02 /
2024
Šv. Klaudijus Kolombjeras
Subtilus, tvirtas, įžvalgus, intelektualus, kuklus. Toks buvo šv. Klaudijus Kolombjeras (Claude La Colombière), bene labiausiai žinomas dėl to, jog buvo šv. Margaritos Marijos Alakok (Marguerite-Marie Alacoque), Švč. Jėzaus Širdies kulto pradininkės, dvasios tėvas. Be abejo, jo aktyvus gyvenimas buvo kupinas ir kitų šventumą liudijančių veiklų. Vienas biografas netgi vadino šv. Klaudijų „idealiu jėzuitu“. Bažnyčios minimas vasario 15 d., tokiu būdu siejasi su savo antrininku Lietuvoje, taip pat minimu šią dieną – pal. Mykolu Sopočka, Gailestingumo kulto vizionierės šv. Faustinos dvasios tėvu, atlikusiu misiją, panašią į šv. Klaudijaus – patvirtinti ir skleisti naujai užgimusį pamaldumą.
Klaudijus Kolombjeras gimė vidurio Prancūzijoje, Sen Senforjeno (Saint-Symphorien) miestelyje 1641 m. vasario 2 d., karališkojo notaro šeimoje. Buvo trečias vaikas iš septynių, kurių gyvenimai iškalbingai liudija šeimoje gautą gilų religinį auklėjimą. Iš penkių išgyvenusių atžalų keturi pasirinko dvasinį luomą, o penktasis, vedęs ir turėjęs trylika vaikų, pagal elgesį buvo vadinamas „vienuoliu, gyvenančiu pasaulyje“.
„Viskam tinkamas“ jaunasis jėzuitas
1650 m. būsimas šventasis pradėjo aštuonerius metus trukusį mokslą žymiojoje jėzuitų Trejybės kolegijoje Lione, ten ypatingas dėmesys buvo skiriamas gramatikai ir filosofijai. Sulaukęs septyniolikos, 1658 m. Klaudijus įstojo į Jėzaus Draugiją Avinjone. Baigęs noviciatą gavo tokį novicijų mokytojo apibūdinimą: „Gausiai apdovanotas, turi retą sveiką nuovoką, išskirtinio įžvalgumo, jau yra sukaupęs patirties; gerai pradėjo studijas. Labai švelnaus temperamento.“ Pabaigoje apibendrinama: Ad omnia factus – „Tinkamas viskam.“ 1660 m. davė pirmuosius įžadus ir po dvejų metų filosofijos studijų tapo klasės vadovu ir mokytoju Avinjono kolegijoje. Aukštą Klaudijaus vertinimą atskleidžia ir tai, kad 1665 m., švenčiant šv. Pranciškaus Salezo kanonizaciją, šis gabus jaunuolis buvo paskirtas šalia prityrusių pamokslininkų ir įžymių asmenų sakyti viešas panegirikas.
1666 m. Jėzaus Draugijos generolas nusprendė siųsti Klaudijų studijuoti teologijos į Paryžių. Tolesni ketveri metai jaunajam jėzuitui buvo labai svarbus intelektinio, dvasinio ir apaštalinio ugdymo laikas Prancūzijos sostinėje, kur 1669 m. Klaudijus gavo ir kunigystės šventimus. Be to, tuo laiku būsimas šventasis darbavosi ir kaip Žano Batisto Kolbero (Jean-Baptiste Colbert), pagrindinio karaliaus Liudviko XIV ministro, vaikų korepetitorius.
Baigęs teologijos studijas, 1670 m. tėvas Kolombjeras grįžo į Lioną ir tapo sielovadininku bei retorikos mokytoju savo vaikystės laikų Trejybės kolegijoje, paskui – šios kolegijos bažnyčios pamokslininku. Nuo 1674 m. rugsėjo iki 1675 m. vasario atliko trečiąjį, paskutinį jėzuitiško ugdymo etapą, svarbiausiai jo daliai, 30 dienų dvasinėms pratyboms, skirdamas laikotarpį nuo 1674 m. spalio 18 d. iki lapkričio 21 d. Šiuo laiku jaunasis jėzuitas pradėjo dvasinius užrašus, išlikusius iki mūsų laikų ir alsuojančius šventumo troškimu, noru tobulai laikytis prisiimtos jėzuitų regulos bei pasitikėjimu Dievo gailestingumu ir Jo meile.
Švč. Jėzaus Širdies apaštalas
Baigęs trečiąjį etapą – terciatą, 1675 m. vasario 2 d. Klaudijus davė iškilmingus paskutiniuosius įžadus ir buvo paskirtas Pare le Monjalio (Paray-le-Monial) vienuolyno vyresniuoju. Čia pusantrų metų užsiėmė įvairiopa aktyvia veikla: vadovavo jėzuitų kolegijai, kur prie esamų mokymo disciplinų pridėjo retoriką, įkūrė Mergelės Marijos draugiją, subūrusią iškiliausius miestelio gyventojus tam, kad juos vienytų ir taikytų tarpusavyje, buvo kelių vienuolinių kongregacijų nuodėmklausys ir dvasios vadovas. Šiame Prancūzijos miestelyje 1675 m. pradžioje įvyko ir lemtingas susitikimas su vizitiečių kongregacijos vienuole Margarita Marija Alakok. Ji jau kurį laiką patyrė Jėzaus apsireiškimus, o vienuolyno vyresniosios nebežinojo, ką apie tai galvoti. Ses. Margaritai Marijai pasirodęs Jėzus pažadėjo: „Atsiųsiu tau savo ištikimą tarną ir tobulą draugą, kuris tave išmokys mane pažinti ir man atsiduoti“, ir tai įvykdė per tėvą Kolombjerą. Po pokalbio su Margarita Marija ir maldos įžvalgusis jėzuitas greitai patvirtino, kad jos regėjimai tikri ir verti pasitikėjimo, tuo nuramindamas ir pačią regėtoją, ir jos vyresniąsias. Kaip neprisiminti ir Vilniuje gyvenusio pal. Mykolo Sopočkos, apie kurį Jėzus iš anksto paskelbė šv. Faustinai, kamuojamai abejonių – „įvykdysi mano valią bei mano troškimus, o juos įvykdyti tau padės vienas ištikimas mano tarnas“…
Tėvo Kolombjero ir ses. Margaritos Marijos susitikimu prasidėjo bendra šių šventųjų misija – „atskleisti pasauliui begalinius Jėzaus Širdies turtus“, begalinę Dievo meilę ir gailestingumą. Iki pat tėvo Klaudijaus mirties Margarita Marija kartais perduodavo Viešpaties „žinutes“ „Jo ištikimam tarnui“, kurios jį padrąsindavo, o šis uoliai rekomendavo per Margaritą Mariją apreikštas pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai priemones: Komuniją pirmaisiais mėnesių penktadieniais, atsiteisimo Komuniją penktadienį po Dievo Kūno šventės. Pirmiausia tėvas Kolombjeras Švč. Jėzaus Širdies pamaldumą skleidė per dvasinį vadovavimą, asmeniškai rekomenduodamas šio pamaldumo praktikas savo vadovaujamiesiems. Vis dėlto plačiausiai ši žinia pasklido nebe jo noru ir iniciatyva – per jo dvasinius raštus, publikuotus prabėgus vos porai metų po jo mirties. Raštai greitai labai išpopuliarėjo: nuo 1684 iki 1739 metų buvo perleisti net 10 kartų.
Misija „kryžių šalyje“ – Anglijoje
1676 m. spalį tėvas Kolombjeras buvo pasiųstas į Londono karališkuosius rūmus kaip Jorko kunigaikštienės, vėliau tapusios Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliene, katalikės Marijos Modenietės nuodėmklausys. Čia jo sveikata pablogėjo – dėl Londone paplitusio kūrenimo akmens anglimi ėmė kosėti krauju – ir priešiška anglikoniška terpė lėmė, jog šventajam tai buvo „kryžių šalis“. Tėvas Klaudijus stengėsi laikytis atokiau nuo politikos, atsidėjęs kruopščiai ruošė pamokslus, užsiėmė negausia tiesiogine sielovada ir kur kas aktyvesne – laiškais. 1678 m. rugsėjį Anglijoje nugriaudėjo „antipopiežiškasis teroras“, ir Jorko kunigaikštienės nuodėmklausys negalėjo būti paliktas nuošalėje. Naktį iš lapkričio 13-osios į 14-ąją tėvas Klaudijus buvo sulaikytas ir įkalintas, vėliau išvytas iš šalies. Dėl atšiaurių kalėjimo sąlygų vėl ėmė spjaudyti krauju ir tokiam ligoniui kaliniui buvo pratęstas išvykimo terminas.
Galutinai į Prancūziją tėvas Kolombjeras grįžo 1679 m. sausį. Aplankiusį draugus ir dvasios vaikus Paryžiuje, Lione, Dižone, Pare le Monjalyje, vyresnysis pasiuntė Klaudijų pailsėti ir pataisyti sveikatos pas brolio šeimą į gimtąjį miestelį. Pastarąjį sprendimą būsimas šventasis priėmė kaip didelį pažeminimą ir bejėgiškumo ženklą, jam buvo sunku priimti patogesnį gyvenimą ir atsisakyti apaštalavimo. Nuo 1679 m. rudens tėvas Klaudijus buvo paskirtas pagalbiniu keliolikos jaunų jėzuitų ugdytoju Lione. Vis dėlto po poros metų ir ši užduotis pasirodė jam nebe pagal jėgas, tad 1681 m. rugpjūtį jis buvo vėl išsiųstas į Pare le Monjalį, kur pasiliko iki mirties 1682 m. vasario 15 dieną. Žemėje praleidęs 41 metus, Klaudijus Kolombjeras buvo kanonizuotas beveik mūsų dienomis: jį šventuoju paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 31 d.
Vilija Tauraitė
