29
04 /
2010
BALANDŽIO 29 D.
Kotryna Sienietė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja, gerai žinoma dėl istorinio vaidmens, kurį atliko Italijoje ir visoje Europoje sunkiais XIV amžiaus vidurio laikais. Ji įtikino popiežių sugrįžti iš Avinjono į savo sostą Romoje, prie šv. apaštalo Petro kapo. Kotryna Sienietė buvo nenuilstanti supriešintos visuomenės ir kariaujančios Europos taikintoja, Bažnyčios gynėja ir reformų šalininkė. Europos valdovams ji priminė, kad krikščioniškomis vertybėmis besiremiančioje visuomenėje nesutarimus įmanoma išspręsti ir išmintimi, o ne ginklu.
Ankstyva meilė Kristui
1347 metais vilnų dažytojo Jokūbo ir amatininko dukros Lapos šeimoje Sienoje, Italijoje, pasaulį išvydo dvidešimt ketvirtas vaikas – Kotryna Beninkaza (Benincasa), gimusi kartu su sesute dvyne, kuri netrukus mirė. Tais neramiais metais Italijoje vyko pilietinis karas, kovos dėl valdžios, siautė juodasis maras, ir dalis Kotrynos šeimos išmirė. Sienos mieste iš aštuoniasdešimties tūkstančių gyventojų beliko vos penkiolika tūkstančių. Tais sunkiais laikais Kotryna augo be išsilavinimo, tik kiek vėliau pramoko skaityti ir rašyti. Tačiau vos sulaukusią septynerių metų mergaitę aplankė pirmoji vizija – ji išvydo besišypsantį Kristų, iš kurio širdies sklidęs spindulys palietė ją ir sužeidė. Mergaitė jau tada davė skaistumo įžadus. Nuo to laiko Kotryna vis troško tylos, maldingos vienumos, askezės. Mergaitė ieškojo slėptuvių gimtuosiuose namuose, kur galėtų melstis, vėliau – grotos už miesto sienų, tačiau Dievas jai buvo numatęs kitokį kelią. Dvylikos metų Kotrynai buvo liepta ištekėti, tačiau mergaitė atsisakė, primindama duotus išskirtinės meilės Kristui įžadus. Šešiolikmetė Kotryna prieš tėvų valią įstojo į dominikonų tretininkų ordiną ir pasišventė maldai, ligonių slaugai ir vargšų rūpybai. Daug laiko skyrė maldai ir pasninkams, atgailai.
Mistinės vestuvės
Atgal į visuomenę Kotryną pastūmėjo nauja vizija. Apie 1367 m. ji išgyveno stiprų atsidavimo Jėzui jausmą – „mistines vestuves“, kai Jėzus paėmė jos širdį ir davė jai savąją. Po šios vizijos Kotryna ir pajuto kvietimą išeiti į viešumą. Aplink beraštę merginą ėmė burtis sekėjų ir gerbėjų būrys – magistrai ir diplomatai, menininkai ir poetai, kilmingieji ir prekeiviai, riteriai ir amatininkai, kilmingos damos ir prastuomenės atstovai. Ši „šeima“ pavadinama „puikiuoju pulku“ (bella brigata). Sekėjų buvo įvairiuose Italijos miestuose – Sienoje ir Avinjone (kur tuo metu rezidavo popiežius), Romoje ir Toskanoje… Visi svarstė teologijos ir mistikos dalykus, skaitė Dantės veikalus, gilinosi į šv. Tomo Akviniečio raštus, bet pirmiausia mokėsi visa širdimi mylėti Išganytoją Kristų ir Bažnyčią – mistinį jo Kūną. Visi šios bendrijos nariai vadino Kotryną „mama“, o ji juos – „brangiausiais vaikais“, rūpinosi jų dvasios reikalais, tikėjimu, pašaukimu.
Kotryna vis labiau reiškėsi bažnytiniais ir visuomeniniais klausimais, – tais laikais tai labai neįprasta moteriai, juolab neišsilavinusiai. Galbūt dėl tos priežasties 1374 metais ją išsikvietė generalinė dominikonų ordino kapitula. Apklausos dokumentų neišliko, tačiau spėjama, kad Kotryna galėjo būti kaltinama erezijomis. Mergina išteisinta, jai leista pamokslauti Bažnyčios vardu, tačiau paskirtas nuodėmklausys Raimundas iš Kapujos. Jis turėjo visą gyvenimą būti jos patarėjas ir vertėjas, o po Kotrynos mirties parašė jos biografiją „Legenda Major“. Sienos inkvizitorius brolis Gabrielius de Voltera, apklausęs merginą, jos paveiktas paprašė parduoti jo turtus ir pinigus išdalyti vargšams, o pats tapo vienuoliu patarnautoju.
Aistringa meilė Bažnyčiai
Religinės Kotrynos pažiūros pamažu virto politiniu bei visuomeniniu aktyvumu. Ji pradėjo sakyti viešus pamokslus ir neretai priekaištaudavo atsakingiems Bažnyčios ir valstybės vyrams. Greitai garsas apie narsią moterį pasklido po visą Europą, įvairių šalių žmonės klausdavo jos patarimo – netgi ir pats popiežius, kuriam mergina negailėjo kritikos, nors popiežiaus instituciją labai gynė.
1375 m. balandžio 1 d. meldžiantis prie kryžiaus Pizoje Kotryna gavo stigmas. Keistu būdu ant jos kūno atsirado Jėzaus žaizdos, tačiau jas matė tik pati Kotryna. 1376 m. ji išvyko į Avinjoną ir įtikino popiežių Grigalių XI, kad reikia grįžti į Romą. Po metų prasidėjo didžioji schizma, Bažnyčios skilimas, labai skaudinęs Kotryną. Tuo laiku Kotryna rėmė popiežių Urboną VI. Jam paprašius persikėlė gyventi į Romą. Ten kovojo už Bažnyčios vienybę, reformas joje ir taiką karų nualintoje Italijoje, netgi buvo pasiųsta kaip tarpininkė į Florenciją tartis dėl taikos.
Kotryna parodė, koks gyvastingas ir veiksmingas gali būti pasauliečių ir politikos atstovų tikėjimas. Neraštingos moters drąsa paliudyta jos diktuotuose laiškuose įvairaus rango Bažnyčios hierarchams ir politikos veikėjams, kuriuose jį Kristaus vardu drįsdavo priekaištauti už neryžtingumą ar kitas ydas.
Pasikliauti Apvaizda
Popiežiui grįžus į Romą Kotryna per trumpą laiką, apimta ekstazės, padiktavo knygą, dialogą su Dievu: „Libro della divina providenza“, tai yra knygą apie dieviškąją Apvaizdą. 167 dialogo skyriai sugrupuoti į keturias dalis, nes tiek „aistringų troškimų“ Kotryna išsakė Viešpačiui. Jos tikslas – išmelsti Dievą gailestingumo jai, pasauliui, Šventajai Bažnyčiai ir Apvaizdos visiems. Dievo atsakymai į Kotrynos klausimus apima visą krikščionybės mokymą – teologiją, dorovę ir askezę. Kotrynai itin svarbu buvo Apvaizdos meilė, su kuria Tėvas žvelgia į pasaulį ir savo Bažnyčią. Jos požiūris į žmogų ir gyvas tikėjimas Apvaizda buvo labai optimistinis. Kotryna šventai tikėjo, kad Dievas įveiks visą blogį!
Bažnyčios laivo svoris
Vos sulaukusi 33-ejų Kotryna jau išsekusi nuo nuolatinio pasninkavimo, atgailos, intensyvaus darbo ir aukojimosi kitiems, ji mirtinai serga. Tačiau kasdien sunkiai eina prie šventojo Petro kapo, kur Džioto (Giotto) freskoje pavaizduotas Bažnyčios laivelis, meldžiasi už Bažnyčią, už popiežiaus ir visų tikinčiųjų atsivertimą. Nualintas jos kūnas nebegali priimti žemiško maisto. Kotryna gyva vien Eucharistija. 1380 m. sausio 29-ąją jis regi viziją: ant savo pečių pajunta sunkų Bažnyčios laivo svorį ir po juo pargriūva. 1380 m. balandžio 29 d. netoli šv. Petro kapo Kotryna susijungusi su Kristaus kančia atiduoda dvasią. Palaidojama po Šv. Marijos sopra Minervos bažnyčios altoriumi. Šventosios galva vėliau pargabenta į Sieną ir saugoma kaip relikvija Šv. Dominyko bažnyčioje.
1461 metais Kotryna paskelbta šventąja, 1939 m. – Italijos globėja. 1970 m. popiežius Paulius VI ją paskelbė Bažnyčios mokytoja, 1999 m. popiežiaus Jono Paulius II sprendimu šv. Kotryna kartu su šv. Edita Štein ir šv. Brigita Švede paskelbiamos Europos globėjomis.
Parengė Indrė Klimkaitė
Norintieji 15 dienų melstis su šv. Kotryna Sieniete turėtų susirasti Chantal van der Plancke ir André Knockaert knygą „15 maldos dienų su Kotryna Sieniete“ (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998).
