01
04 /
2018
LIEPSNOJANTI MEILĖ KRISTUI IR BAŽNYČIAI
Kotryna gimė 1347 m. kuklaus vilnų dažytojo Benincazo šeimoje, Sienoje, Italijoje, sudėtingu Viduramžių laikotarpiu, kai visoje Europoje siautė pilietiniai karai, kovos dėl valdžios ir juodasis maras. Kotryna buvo dvidešimt ketvirtas vaikas šeimoje, o dar mergaitė, todėl augo be tinkamo išsilavinimo, pati savarankiškai pramokusi skaityti ir rašyti. Tačiau vos sulaukusią septynerių metų mergaitę aplankė pirmoji vizija – ji išvydo besišypsantį popiežiaus drabužiais vilkintį Kristų, iš kurio širdies sklidęs spindulys palietė ją ir sužeidė. Dėl šios vizijos joje visam laikui įsitvirtino nuostata, kad Kristus yra popiežius, o popiežius – Kristus. Po regėjimo mergaitė slapčia davė skaistumo įžadus ir nuo to laiko vis labiau troško tylos, maldingos vienumos, askezės. Po ilgos kovos su tėvais, norėjusiais ją, nepaprasto grožio mergaitę, ištekinti, Kotryna nusikirpo plaukus, atsigaubė nuometu ir šešiolikmetė įstojo į dominikonų tretininkų ordiną. Ji atsidėjo maldai, pasninkui, ligonių slaugai ir vargšų globai.
Tačiau Dievas jai buvo numatęs kitokį kelią. Dvidešimtmetė Kotryna patyrė naują viziją, kurioje atsidavė Jėzui per „mistines vestuves“: Jėzus paėmė jos širdį ir davė jai savąją. Pajutus kvietimą eiti į viešumą, aplink ją, bemokslę merginą, ėmė burtis sekėjų ir gerbėjų būrys: mokytojai, menininkai, kilmingieji ir amatininkai. Kotryna mokė juos visa širdimi mylėti Išganytoją Kristų ir Bažnyčią – mistinį Jo Kūną. Jie, vadovaujami Kotrynos, svarstė teologijos ir mistikos dalykus, vadino Kotryną „mama“, o ji juos – „brangiausiais vaikais“.
Ši nepaprasta ir energinga moteris aktyvai įsitraukė į sudėtingą politinę ir visuomeninę to meto realybę. Kotryna viešai ir drąsiai kalbėjo ir mokė iš įvairių šalių atvykusius žmones. Jos patarimų prašydavo netgi pats popiežius. Kotryna taip pat pradėjo diktuoti laiškus karaliams, prelatams, teisėjams ir paprastiems žmonėms, kviesdama juos taikai ir santarvei. Ji sakė: „Rašau neįkainojamu Jėzaus krauju.“ Kotrynos laiškai pasiekė ir popiežių (popiežių ji vadino „švelniuoju žemiškuoju Kristumi“), tuo metu rezidavusį Avinjone.
Bažnyčios vienybė buvo jos didžiausias troškimas, kuriam įgyvendinti Kotryna dėjo visas savo jėgas. Ji popiežiui rašė: „Nagi, pasielkite vyriškai, Tėve! Sakau jums, kad nereikia drebėti.“ Kotrynos ryžtas ir meilės Bažnyčiai pavyzdys įtikino popiežių Grigalių XI grįžti į Romą. Deja, po metų prasidėjo didžioji schizma, Bažnyčios skilimas, labai skaudinęs Kotryną, kuri vis dažniau būdavo taikos ambasadore Bažnyčiai, valstybėms ir miestams. Susitaikinimui kviečiantis žodis sklido iš jos diktuojamų laiškų įvairaus rango Bažnyčios hierarchams ir politikos veikėjams, kuriems ji Kristaus vardu drįsdavo priekaištauti už neryžtingumą ir kitas ydas.
Apimta ekstazės, Kotryna padiktavo knygą, dialogą su Dievu: „Libro della divina Provvidenza“, tai yra knygą apie dieviškąją Apvaizdą, kuri 167 dialogo skyriuose atsiskleidžia Kotrynai, teigiančiai, kad itin svarbi yra Apvaizdos meilė, su kuria Dievas Tėvas žvelgia į pasaulį ir savo Bažnyčią. Jos požiūris į žmogų ir gyvas tikėjimas Apvaizda buvo labai optimistiniai. Kotryna šventai tikėjo, kad Dievas įveiks visą blogį!
Vos sulaukusi 33-ejų Kotryna, nusilpusi dėl nuolatinio pasninkavimo, atgailos ir intensyvaus darbo, mirtinai suserga ir nuo tada jos gyvybė yra palaikoma vien Eucharistijos.
Likus keletui mėnesių iki mirties, 1380 m. sausio 29 d., Jėzus Kotrynai suteikė paskutinę viziją: ant savo pečių ji pajunta sunkų Bažnyčios laivo svorį ir po juo pargriūva.
1380 m. balandžio 29 d. netoli šv. Petro kapo Kotryna, susijungusi su Kristaus kančia, atiduoda Viešpačiui savo dvasią.
1461 metais popiežius Kotryną paskelbia šventąja, o 1939 m. – Italijos globėja. 1970 m. popiežius Paulius VI paskelbė šv. Kotryną Bažnyčios mokytoja (mūsų dienas pasiekė 382 jos laiškai), 1999 m. popiežiaus šv. Jono Paulius II sprendimu šv. Kotryna kartu su šv. Edita Štein ir šv. Brigita Švede paskelbiama Europos globėja.
Parengė kun. Pier Manzo
