Šv. Kryžiaus Jonas

GRUODŽIO 14 D.

Šv. Kryžiaus Jonas (1542–1591 m.)
Basųjų Karmelitų ordino įkūrėjas, Bažnyčios Mokytojas

Krikščionio gyvenimą apibrėžia garsaus teologo Karlo Ranerio (Karl Rahner) žodžiai: „Ateities krikščionis bus mistikas arba jo nebus iš viso.“ Ši pranašystė tinka ir XVI amžiui – lūžių, politinių ir religinių perversmų epochai, kuomet Karmelitų ordine subrendo vienas didžiausių Katalikų Bažnyčios mistikų – šv. Kryžiaus Jonas.

Jo mokymas bei dvasinė patirtis kreipia mus į Jėzų – „neregimojo Dievo atvaizdą“, Pradžią ir Pabaigą, žmonijos Išganytoją, suteikiantį mums malonę vadintis Dievo dukterimis ir sūnumis, gyventi bendrystėje su Juo bei broliais. Jėzus iš Nazareto – vienintelis amžinybėje ištartas Tėvo Žodis, kuriuo jis mums pasakė ir padovanojo visa, ko galėtume trokšti.

Vaikystė

Apie šv. Kryžiaus Jono tėvą Gonzalą de Jepes rašoma, jog Avilos vyskupijos Fontivero kaime jis susituokė su Katalina Alvarez iš Toledo, su kuria susilaukė trijų sūnų: Pranciškaus, Liudviko, mirusio kūdikystėje, ir mūsų šventojo tėvo Kryžiaus Jono. Šv. Kryžiaus Jonas gimė 1542 metais. Motina buvo gera krikščionė, auklėjo vaikus gilioje krikščioniškoje dvasioje, skatindama didelį pamaldumą Dievo Motinai. Mirus tėvui, maždaug 1548 metais Katalina išvyko išvyko į Arevalą, o paskui persikėlė į Mediną del Kampo.

Medinoje del Kampo

Jonas Medinoje del Kampo gyveno trylika metų (1551–1564 m.). Čia jis rado daugiau nei galėjo tikėtis. Atvyko, vildamasis išmokti kokio nors amato, o įsitraukė į artimo meilės tarnystę, įgijo doktrininį bei humanitarinį išsilavinimą, apsisprendė tapti karmelitu. Šis jo gyvenimo etapas paženklintas gilaus pamaldumo, meilės vargšams ir ligoniams, uolių studijų ir kontempliatyvaus gyvenimo troškimo.

Medinoje buvo ligoninė, įkurta riterio pono Alfonso Alvarezo iš Toledo, kurioje buvo gydomi ligoniai, sergantys sifiliu bei kitomis užkrečiamomis ligomis. Joną traukė ligoninės įkūrėjo asmenybė ir veikla. Tarnaujant ligoniams bei renkant jiems išmaldą gatvėse, studijoms lieka ne tiek daug laiko, tačiau Jonas išmoko labai daug. Medinos del Kampo jėzuitų kolegija buvo įkurta 1551 metais. Čia dėstė geriausi dėstytojai. Pasak istorikų, vienas tėvas be užmoksčio skaitė filosofijos paskaitas bei moralinę teologiją, 1555 metais pradėtos skaityti ir lotynų kalbos paskaitos. Vienoje Medinos ligoninių buvo įkurtas Teologijos fakultetas, kuriame kasdien po šv. Mišių buvo skaitomos paskaitos.

Studijos padėjo ne tik pažinti gramatiką bei retorikos subtilybes, bet atvėrė kelią kunigystei. Pasibaigus studijoms ponas Alfonsas prašė Joną priimti kunigystės šventimus ir tapti jo ligoninės kapelionu. Tačiau Jono žvilgsnis krypo į Karmelį. Jis paslapčia nuvyko į Medinoje esantį šv. Onos karmelitų vienuolyną ir paprašė abito. Prioras ir broliai su džiaugsmu jį tuojau pat įvilko. Jonas gavo šv. Motiejaus Jono vardą.

Pašaukimo krizė ir susitikimas su Terese

1563-iaisiais metais Jonas davė amžinuosius įžadus. Vyresnieji, pastebėję išskirtinius jauno vienuolio gabumus, išsiuntė jį į Salamankos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos. Salamankoje Jonas praleido ketverius (1564–1568 m.) intensyvių studijų ir maldos metus. Nors studijos universitete užėmė didžiąją dienos dalį, tačiau likdavo pakankamai laiko studijoms namuose, kurios Jonui virsdavo malda ir kontempliacija. Mažytė jo celė turėjo didelį privalumą: pro langelį buvo matyti bažnyčia ir Švenčiausiasis Sakramentas.

Be studijų universitete, studentai lanko paskaitas ir šv. Andriejaus kolegijoje. Brolis šv. Motiejaus Jonas įpareigotas aktyviai dalyvauti šiuose užsiėmimuose, nes 1567 metais Aviloje įvykusi tėvų karmelitų Kapitula paskyrė jį studijų prefektu. Intensyvios studijos nesumažino vienuolinio gyvenimo pareigų. Salamankos bendruomenėje vyrauja geras dvasinis klimatas, stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp studijų ir maldos. Jonas daug lako skiria maldai, jį traukia vienuma, susitelkimas ir atgaila. Jau tuomet Mediną del Kampo pasiekė garsas apie jo šventumą.

Sunku patikėti, bet būtent šiuo metu jaunasis vienuolis išgyvena sunkią pašaukimo krizę ir rengiasi pereiti į kartūzų vienuolyną. Tikslių šios krizės priežasčių mes nežinome. Galime spėti, jog Joną nuvylė universitetas: daugumos studentų (taip pat ir vienuolių) pagrindinis studijų tikslas buvo titulai, aukštos pareigos, sėkminga karjera. Gali būti, kad pačiam Jonui reikėjo daugiau laiko, kad atrastų būdą suderinti maldą ir veiklą.

Vis dėlto, nors ir ketindamas palikti Ordiną, šv. Motiejaus Jonas ruošėsi kunigystės šventimams. Kad pradžiugintų motiną ir artimuosius, aukoti Pirmųjų mišių jis atvyko į Mediną del Kampo. Tuo metu, steigdama antrąjį basųjų karmeličių vienuolyną, čia kaip tik lankėsi Teresė. Pastaroji susipažino ne tik su Jonu, bet ir su Medinos del Kampo karmelitų vienuolyno prioru tėvu Antanu de Eredija. Vėliau abu įsitraukė į Reformą. Jonas Teresei papasakojo savo planus palikti Ordiną, o ši atskleidė jam savuosius: ji norinti, kad būtų įkurtos ne tik seserų, bet ir basųjų brolių karmelitų bendruomenės… Suprasdama, kad brolis Jonas labiausiai tiktų šiam darbui, Teresė prašė jį palūkėti, sakydama, jog likdamas savo Ordine labiau pasitarnausiąs Dievui ir Bažnyčiai. Jonas sutiko, tačiau su sąlyga, kad neteks pernelyg ilgai laukti… Vėliau jis grįžo į Salamanką baigti studijų. Teresė džiaugdamasi rašė: „Radau pusantro brolio.

Duruelas: pirmasis basųjų karmelitų vienuolynas

1568 metais tėvas Jonas ir tėvas Antanas paliko savąjį šv. Onos karmelitų vienuolyną ir įsikurė nuošaliame Duruelo kaimelyje, trokšdami atsidėti Teresės vykdomai Reformai. Vienuolynas buvo pašventintas 1568 metų lapkričio 28 dieną, dalyvaujant provincijolui, kuriam tėvas Jėzaus Antanas, tėvas Kryžiaus Jonas ir tėvas Kristaus Juozapas pažadėjo laikytis pirmykštės Regulos. Po metų provincijolas t. Antaną paskyrė prioru, o t. Kryžiaus Joną – subprioru ir naujokų mokytoju. Broliai iškart ėmėsi apaštalavimo darbo tarp tenykščių kaimo gyventojų.

1569 metų vasario pradžioje mažąją Duruelo bendruomenę aplankė Teresė. Sužinojusi, jog abu broliai šaltą žiemą sužvarbo, Teresė pasirūpino alpargatomis – virviniais sandalais.

Seserų karmeličių nuodėmklausys

1571 metais vizitatoriaus paliepimu Teresė perima priorės pareigas Avilos Įsikūnijimo vienuolyne. Ji gerai žino tvirtai įsišaknijusį šio vienuolyno seserų karmeličių gyvenimo būdą, tapusį miesto apkalbų tema, ir baiminasi, jog jai neužteks jėgų vadovauti bendruomenei. Suprasdama, kad savo išmintimi dabar jai labiausiai galėtų padėti tėvas Kryžiaus Jonas, 1572 metais Teresė pakviečia jį į Avilą. Seserims ji pasakė: „Suradau jums nuodėmklausį, kuris yra šventasis.“

Kryžiaus Jono pareigos – padėti atgaivinti seserų dvasinį gyvenimą. Pati Teresė čia jau šį tą nuveikė: uždraudė ilgus pokalbius svetainėje, o vienam kilmingam ponui pagrasino pasiskųsianti karaliui, jei anas dar kartą peržengs vienuolyno slenkstį…

Jonas kasdien kantriai bando vesti seseris maldos keliu. Įsikūnijimo vienuolyno vienuolės ne iš karto suprato, kam reikalinga tyla ir vienuma. Tėvas Kryžiaus Jonas išradingai naudojasi savo pedagoginiu metodu, dažnai užrašydamas seserims kai kurias mintis, skatinančias meilę Dievui ir dvasinę pažangą. Pamokymus apšviečia ir sutvirtina jo paties šventumo ir meilės pavyzdys: nepamirštama naktis, kuomet Kryžiaus Jonas budi prie sergančios sesers, pamatęs kitą seserį basomis kojomis einančią Kryžiaus kelius, pats parūpina pinigų apavui, o sergančioms seserims atneša vaistų. Netrukus visas Avilos miestas sužinojo apie vienuolyne įvykusias permainas.

Toledas: įkalinimas ir pabėgimas

Kartą vizijoje šalia pokalbio kambario grotų Jonas išvydo paniekintą, žaizdomis aptekusį Išganytoją ir, kad išsaugotų šį atvaizdą, nupiešė jį plunksna. Vėliau šį mažą, 6×5 cm piešinį jis padovanojo seseriai Jėzaus Onai, kuri pagarbiai saugojo jį iki pat savo mirties. Prieš pat mirtį perdavė Įsikūnijimo vienuolyno priorei Marijai Pinel. Ši paveikslėlį kaip relikviją įdėjo į paauksuotą dėžutę ir tuo būdu jis yra išlikęs iki mūsų dienų ir laikomas Avilos vienuolyne.

Šis regėjimas buvo artėjančių Kryžiaus Jono kančių pranašystė. Netrukus kilo didelis nereformuotųjų, „batuotųjų“ brolių pasipriešinimas Reformai. Jonas ištikimai laikėsi Teresės ir už tai brangiai sumokėjo. 1577 metais naktį iš gruodžio 2-osios į 3-iąją „batuotieji“ nugabeno jį į Toledo vienuolyną, kuriame gyveno senosios Observacijos karmelitai. Jonas neatsižadėjo Reformos. Dėl to jam teko iškęsti žiaurius pažeminimus. Įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos: jokių galimybių nusiprausti, aptekęs parazitais, drabužiai nekeičiami, visiška vienatvė. Jį išvesdavo iš šios purvinos skylės tik tam, kad refektoriume priverstų kentėti įvairius pažeminimus. Iš Jono buvo reikalaujama „pasiduoti“, nes buvo manoma, jog troškimas grįžti prie senosios Regulos yra jo užgaida. Net ir švenčių dienomis Jonui nebuvo leidžiama aukoti šv. Mišių. Vienutėje paraleidęs devynis menesius, matydamas artėjančią mirtį ir paklusdamas vidiniams raginimams, Kryžiaus Jonas ryžosi bėgti. Vieną karštą 1578 metų rugpjūčio naktį jis nusileido palei mūro sieną virve, susukta iš antklodės skiaučių, ir pateko ant miesto sienos. Paskui užlipo į vieno namo kiemą, iš kurio gatvele pasiekė miestą. Jo kelias ėjo į šv. Juozapo karmeličių vienuolyną, kurį pasiekė visiškai nudriskęs ir išsekęs. Jo pabėgimas atsispindi eilėraštyje „Tamsioji naktis“.

Dvasinė poezija – Kryžiaus Jono tikėjimo brandos vaisius

Įkalinimo laikotarpiu ir vėliau gimė didieji Kryžiaus Jono poezijos kūriniai. Laimingai pabėgęs, 1578 metais jis nuvyko į Andalūziją, kur tapo Kalvario vienuolyno prioru. Keliaudamas tenai, Jonas aplankė Beaso de Segura karmelites ir jų priorę Jėzaus Oną. Veide tebebuvo matyti sunkūs praėjusių mėnesių išgyvenimai, Jonas vos pajėgė kalbėti, tačiau jo žodžiai po vienos patirtos ekstazės atskleidė kalėjime įvykusią didžiulę brandą: Jonas suprato neapsakomą kančios dėl Meilės vertę. Jo poezija gimė iš šios brandos.

Būdamas prioru nuošaliame El Kalvarijo vienuolyne, jis dažnai pasitraukdavo vienatvėn į kalnus, kur aprašė savo dvasinę patirtį, paaiškinimus „Kopimui į Karmelio Kalną“. Būdamas Beaso karmeličių dvasios tėvu, jis gilino savo įžvalgas apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi ir visuomet buvo geras ir išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie „Kopimą į Karmelio Kalną“, Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą – taip atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą, pavaizduodamas Nada (Nieko) kelią. Jis aaiškino seserims, jog reikia siekti būtent šito NADA, ne kūno ar dvasios džiaugsmų, kurie būtų apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę.

Kiti steigimai ir paskutinis susitikimas su Terese

Netoli Kalvario yra Baesa. Čia 1579 metų liepos 14 dieną Jonas įsteigė Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos Ordino Kolegiją ir buvo jos rektoriumi. Studentai matė jame liepsnojančią Meilės ugnį, ypač aukojant šv. Mišias. Tuomet jis beveik patekdavo į ekstazę, pasak paties Kryžiaus Jono, jo siela panardindavo į Švč. Trejybės gelmę. Kalėdų dieną Jonas staiga pačiupo Kūdikėlio Jėzaus figūrėlę ir šoko, apimtas Dievo meilės džiaugsmo.

1581 metais keliaudamas į Granadą, kur norėjo steigti naują vienuolyną, Aviloje jis aplankė Jėzaus Teresę. Atsisveikinti buvo sunku abiem.

Netoli garsiosios Alambros įsikūrusiame vienuolyne Kryžiaus Jonas drauge su broliais gyveno neturtingai, tačiau labai pasitikėdami Dievo Apvaizda. Tenykščio gyvenimo skurde jis parašė brandžiausius savo kūrinius. Jonas baigė rašyti „Kopimą į Karmelio Kalną“, parašė „Tamsiąją naktį“ ir per 14 dienų, įkvėptas įspūdingos Granados panoramos – „Gyvąją Meilės Liepsną“. Taip pat pabaigė „Dvasinę giesmę“, kuriai, priorės Jėzaus Onos prašomas, 1584 metais parašė komentarą.

Pažeminimai ir liga

1588 metais įvykusioje Basųjų Karmelitų Generalinėje Kapituloje Jonas išrenkamas pirmuoju definitoriumi ir Segovijos vienuolyno prioru. Todėl iš Andalūzijos jis sugrįžta į savo gimtąją Kastiliją. Jonas vadovavo Segovijos vienuolyno statybos darbams ir statė pats. Beveik neturėdamas poilsio, jis visgi rasdavo laiko atsidėti kontempliacijai. Jį aplankiusiam broliui Pranciškui Jonas papasakojo savo pokalbį su Nukryžiuotuoju, kurio paveikslą jis atgabeno į vienuolyno bažnyčią. Vieną dieną, kai Jonas meldėsi prieš šį paveikslą, Jėzus jo paklausė: „Broli Jonai, prašyk manęs ko tu nori, kad tau suteikčiau dėl to, ką tu darai dėl manęs.“ Jonas Jėzui atsakė: „Viešpatie, noriu dėl Tavęs kentėti, būti niekinamu ir nevertinamu.“

Šis troškimas netrukus išsipildė. Kryžiaus Jonas pateko į Generolo Dorijos nemalonę ir 1591 metais iš jo buvo atimtos visos pareigos. Netekęs pareigų Jonas nenusiminė, nes čia matė savąją kryžiaus dalį, be to jis niekada nesiekė aukštų pareigų Ordine. Vis dėlto, po 22-ejų Karmelio Reformai atiduotų metų, atmestas Jonas išgyveno sunkų pažeminimą. Jis buvo šmeižiamas ir apleistas daugelio bičiulių. Buvo planuojama Joną išsiųsti į Meksiką arba pašalinti iš Ordino. Tai įvyko tuo metu, kai Kryžiaus Jonas sunkiai susirgo.

Ubedoje: lakštingalos giesmė naktį

Šiuo sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu Kryžiaus Jonas rašė: „Stenkis su meile žvelgti ten, kur nematyti meilės, ir gausi meilę.“ Jis pirmiausiai nuvyko į La Penjuelą, paskui – atgal, į brolių karmelitų vienuolyną Andalūzijos Ubedoje. Nepaisant silpnos sveikatos, Jonas privalėjo dalyvauti bendruomenės gyvenime; nebuvo pakviestas joks gydytojas tol, kol vieną dieną Jonas nebeatsikėlė iš lovos. Gydytojas Ambraziejus de Viljarealas diagnozavo rožės žaizdą kojoje, sukėlusią kraujo užkrėtimą. Kad išvalytų žaizdą, gydytojas perpjovė kojos audinius ir žaizdą pridegino įkaitinta geležimi. Tačiau ligoniui nepalengvėjo. Atlikdamas procedūrą, gydytojas pastebėjo penkias paslaptingas žaizdas ir pasakojo, jog varganoje ligonio celėje užuodė malonų kvapą. Šiam gydytojui Kryžiaus Jonas padovanojo „Gyvosios meilės liepsnos“ ištrauką. Mirtina liga nesulaikomai progresavo. Temperatūra ir skausmai kankino Joną, jam buvo suteiktas Ligonių sakramentas. Vėliau jis paprašė pakviesti priorą. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, Kryžiaus Jonas tarė priorui: „Pasakykite broliams, kad mano valanda jau artėja.“ Į celę susirinko broliai, ligoniui prašant, buvo atneštas Švenčiausias Sakramentas ir kalbama „De profundis“. Tačiau mirštantysis pertraukė susirinkusius ir tarė priorui: „Tėve, paskaitykite man „Giesmių Giesmę“. Šitos maldos čia netinka. Kokie brangūs perlai…“. Lyg norėdamas atsisveikinti, švelniai apžvelgė visus brolius ir džiugiai pasakė: „Keliauju į dangų giedoti Aušrinės.“ Po to pabučiavo rankose laikytą kryžių ir ištaręs: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią“, iškeliavo. Bažnyčios laikrodis mušė pirmąsias 1591 metų gruodžio 14 dienos minutes…

Bažnyčios Mokytojas

Praėjus dviem metams po mirties, Kryžiaus Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 metais atnaujintoje urnoje saugomos jo relikvijos. 1618 metais pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais, o drauge ir didžios poezijos šedevrais.1952 metais Kryžiaus Jonas paskelbtas Ispanijos poetų globėju. 1675 metais popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbė palaimintuoju, 1726 metų gruodžio 27 dieną popiežius Benediktas XIII paskelbė jį šventuoju ir 1926 metų rugpjūčio 24 dieną popiežius Pijus XI šv. Kryžiaus Jonui suteikė Bažnyčios Mokytojo titulą.

Mistiką šv. Kryžiaus Jonas apibrėžė kaip asmeninio santykio judėjimą link paslėptojo, tačiau nuolat esančio Dievo. Žmogus, gyvenantis su Dievu, sako ne tik: „Aš tikiu Dievu“, bet taip pat ir: „Aš tikiu į Tave, Dieve“ bei „Aš tikiu Tavimi, Dieve“. Šiame tikėjime glūdi atsigręžimas į aplinkui esančius žmones ir visą kūriniją. Kelias, vedantis į tikslą, yra meilė, pagal kurią būsime teisiami savo gyvenimo vakarą. Žinoma, pasitikėjimas Dievu visų pirma reiškia ne tik savęs, daiktų ar žmonių, bet taip pat ir iškreipto Dievo paveikslo, kurį dažnai susikuriame, atsižadėjimą.

Kaip kita tos pačios monetos pusė mistikoje ir draugystėje reikalinga Dievo ir artimo meilės askezė, kurią šventasis supranta ne tiek kaip kūniškus apsimarinimus, kiek nuolatinę maldą ir tarnystę artimui. Malda – pačioje sielos gelmėje gyvenančio Dievo klausymasis. Kad įsisąmonintume esantį Dievą, turime nutilti. Dievas ir žmogus susitinka kaip mylimieji, kurie tampa artimesni tyloje nei žodžių gausybėje.

Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti „tuščias“ nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos meilės spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską palikti. Dievas – Slėpinys, į kurį turėtume leistis gramzdinami. Ilsėtis, leistis į gelmę, leistis nešamam – pagrindinės šv. Kryžiaus Jono naudojamos sąvokos.

Maldoje nereikia daug žodžių; dar daugiau – turėtume išsivaduoti nuo minčių keliamo triukšmo. Žmogus, kaip priimantysis, gali leistis būti perkeičiamas Dievo. Šis perkeitimas yra sielos skaistinimas, skausmingas sielai ir Kryžiaus Jono vadinamas tamsiąja naktimi. Tačiau jis būtinas, norint pasiekti Šviesą, aiškią ir gryną Dievo kontempliaciją.

Senajame Testamente Tobito knygoje rašoma, kaip Tobijas tris naktis turėjo laukti, kol išmuš santuokinės vienybės su Sara valanda. Taip ir siela turi pereiti tris nakties etapus: pojūčių, dvasios ir tikėjimo. „Dvasinėje giesmėje“ Jonas kalba apie tyrinimo, apšvietimo ir susivienijimo kelią. Šiame kelyje kūno ir sielos kančiomis išbandoma žmogaus ištikimybė tikėjimui, taip kaip buvo išbandytas Abraomas, Mozė, Elijas ir Jobas. Pats Dievas kviečia sielą eiti šiuo keliu, nes jei žmogus ieško Dievo, tai dar labiau ir dar anksčiau Dievas ieško žmogaus.

Žinoma, šiuo keliu eina nedaugelis sielų.

Jau pojūčių naktyje išgyvenusi apleidimą ir sausrą, taipogi atsižadėjimo skausmą, eidama per dvasios naktį, siela turi būti pasirengusi iškentėti atpirkimo kančias, tapdama Kristaus kančios dalininke.

Paskutinis etapas – sielos vienybė su Dievu, vedanti į mistinę santuoką. „Gyvojoje Meilės Liepsnoje“ Jonas bando įžodinti šią patirtį, aiškiai suprasdamas, kad šio slėpinio išsakyti neįmanoma. Komentuodamas jis vėl ir vėl paliečia Švenčiausios Trejybės slėpinį, ir kruopščiai aprašo įvairius būdus, kaip trys dieviškieji Asmenys sieloje atlieka išganymo darbą. Tėvą Jonas lygina su švelniąja ranka, nes jis perkeičia sielą; Sūnų vadina jautriu palytėjimu, nes jis leidžia skonėtis sielai amžinuoju gyvenimu; Šventąją Dvasią vadina deginančia žaizda, nes ji uždega sieloje naikinančią ir perkeičiančią meilės liepsną.

Racionaliu požiūriu šv. Kryžiaus Jono raštai yra sunkiai suprantami, nes anot jo paties, jie buvo parašyti dvelkiant Šventajai Dvasiai, tačiau jie – liudijimas apie Dievo veikimą žmoguje, kuris buvo pasirengęs būti atrastu Dievo ir leidosi perkeičiamas Kryžiaus ir mistinės patirties.

Parengta pagal Paštuvos seserų Basųjų karmeličių medžiagą

• «