Šv. Kryžiaus Jonas

GRUODŽIO 14 D.

 Šv. Kryžiaus Jonas (1542–1591)

Basųjų Karmelitų Ordino įkūrėjas, Bažnyčios Mokytojas

Chuanas de Jepesas (Chuan de Yepes) gimė 1542 m. Fontivere, nedideliame senosios Kastilijos kaimelyje, Avilos provincijoje, audėjų Gundisalvo Jepeso ir Kotrynos Alvares šeimoje, ir turėjo dar du vyresniuosius brolius Pranciškų ir Liudviką. Tėvas mirė nuo sunkios ligos, kai Jonui tebuvo pustrečių metų, o netrukus po to – ir brolis Liudvikas. Motinai teko vienai rūpintis vaikų išlaikymu. Kad gautų darbo, jai dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą, tad mažasis Jonas labai greitai pažino vargą ir neturtą.

1548–1551 m. šeima praleido Arevalo mieste, o 1551 m. persikėlė į Mediną del Kampo, kur išgyveno trylika metų. Tai ilgiausias Jono gyvenimo vienoje vietoje laikotarpis. Šiais lemtingais metais išryškėja trys jo asmenybės bruožai: pamaldumas, patarnaujant bažnyčioje kaip akolitui; meilė ligoniams, prašant išmaldos ir padedant ligoninėje; polinkis į humanitarines studijas, ketverius metus mokantis jėzuitų kolegijoje (1559–1563 m.).

Nors su jėzuitais Joną siejo bičiuliškas ryšys, būdamas 21-erių, 1563 metais, jis įstojo į Karmelitų vienuolyną Medinoje del Kampo ir gavo šventojo Motiejaus Jono vardą. Karmelis traukė jį kontempliatyvia dvasia ir pamaldumo Marijai puoselėjimu. Po amžinųjų įžadų vyresnieji išsiunčia jį į Salamankos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos. Čia Jonas įgyja solidų atomistinės-scholastinės teologijos išsilavinimą, atsispindintį jo raštuose. Jonas ypatingai brangino Bibliją, kurios ilgas ištraukas galėjo cituoti mintinai. Jo raštuose aptinkama maždaug 1500 Šv. Rašto citatų.

1567 m. Jonas įšventinamas kunigu. Nepasitenkindamas aplinka ir gyvenimo būdu, ketina pereiti pas kartūzus. Tų pačių metų vasarą išvyksta į Mediną aukoti pirmųjų Mišių ir ten susitinka šv. Teresę, steigiančią antrą vienuolyną. Ji pasikviečia jį, išdėsto savo planus ir prašo prisidėti prie Karmelitų ordino reformavimo. Jonas priima kvietimą ir, kol Teresė dirba parengiamuosius darbus, baigia paskutinius teologijos studijų metus Salamankoje.

1568 m. lapkričio 28 d. drauge su kitais dviem broliais pradeda teresiškosios reformos gyvenimą – intensyvios maldos ir atgailos gyvenimą, derinamą su saikinga apaštalavimo veikla kaimyniniuose miesteliuose. Kaip naujos pradžios ženklą Jonas pakeičia savo vardą: nuo šiol jis – brolis Kryžiaus Jonas.

1569– 1571 metais Kryžiaus Jonas buvo novicijų mokytojas Duruele ir Manseroje de Abacho, 1571 m. – Alkalos de Henareso kontempliatyviųjų karmelitų kolegijos rektorius.

1572 m Teresė pasikviečia jį į Avilą, į Įsikūnijimo vienuolyną. Būdamas seserų nuodėmklausiu, penkerius metus gyvena šalia klauzūros esančiame mažame namelyje. Bręsta jo patirtis ir stilius. Šiuo laikotarpiu Jonas nupiešė garsųjį Nukryžiuotojo paveikslėlį, išlikusį iki mūsų dienų ir saugomą Avilos vienuolyne.

1577 m. naktį iš gruodžio 2-osios į 3-iąją, Jonas pagrobiamas senosios karmelitų atšakos brolių, nugabenamas į Toledą ir teisiamas kaip maištininkas dėl jurisdikcijos konfliktų tarp Ordino ir reformuotosios atšakos. Įkalinamas ankštoje vienutėje. Joje praleisti devyni mėnesiai padarė didžiulę įtaką jo žmogiškajai, mistinei ir literatūrinei brandai. Kalėjime parašo „Romansus“, „Kaip gerai žinau šaltinį“, „Dvasinę giesmę“.

Po devynių mėnesių, jausdamas artėjančią mirtį ir paklusdamas vidiniams raginimams, Jonas ryžosi bėgti. Vieną karštą 1578 m. rugpjūčio naktį jis nusileido mūro siena virve, susukta iš antklodės skiaučių, ir pateko ant miesto sienos, paskui užlipo į vieno namo kiemą, iš kurio gatvele pasiekė miestą.

Laimingai pabėgęs, 1578 m. nuvyksta į Andalūziją, paskiriamas El Kalvarijos vienuolyno prioru. Patarnauja ir netolimo Beaso de Seguros vienuolyno karmelitėms. Ragina brolius „neperlenkti“ atgailaujant ir pasninkaujant, bet vadovautis protu, jaučiant atsakomybę už savo sveikatą ir klausant vyresniųjų. Bendraudamas su Beaso karmelitėmis, plėtojo savo mintis apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi ir visuomet buvo geras ir išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie „Kopimą į Karmelio Kalną“, Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą, atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą, pavaizduodamas „nada“ (nieko) kelią. Jis paaiškino, jog reikia siekti būtent šito NADA, ne kūno ar dvasios džiaugsmų, kurie būtų apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę.

1579 m. Jonas įsteigė Baesos reformuotųjų karmelitų kolegiją ir buvo jos rektorius. 1581 m. dalyvauja Alkalos kapituloje, paskelbusioje oficialų popiežiaus nutarimą atskirti Ordiną ir reformuotąją jo atšaką. Išrenkamas trečiuoju definitoriumi.

1582 m. paskiriamas Granados Kankinių vienuolyno prioru. Čia jo laukia šešeri intensyvios veiklos metai: vadovavimas, kelionės, rašymas, vienuolyno statyba ir plėtimas. Tenykščio gyvenimo skurde jis parašė brandžiausius savo kūrinius: keturis didžiuosius komentarus („Kopimą į Karmelio Kalną“, „Tamsiąją naktį“, „Gyvąją Meilės Liepsną“, „Dvasinę giesmę“), taip pat kai kuriuos eilėraščius. 1585–1587 m. eina Andalūzijos provincijolo pareigas.

1588 m., pirmojoje basųjų Karmelitų generalinėje kapituloje Madride, Jonas išrenkamas pirmuoju definitoriumi ir Segovijos vienuolyno prioru. Vadovauja Segovijos vienuolyno statybos darbams, stato ir pats. Intensyvus valdymo, kelionių, rašymo, dvasinio vadovavimo laikotarpis. Nuo 1590 m. kyla konfliktų dėl jo priešinimosi kai kurioms tėvo Dorijos priemonėms prieš tėvą Gracijoną ir seseris karmelites. Tad kitų metų generalinėje kapituloje lieka be pareigų ir paskiriamas į misijas Meksikoje, tačiau dėl ligos pasikeitus situacijai, pasilieka Ispanijoje. Rugpjūčio pradžioje persikelia į La Penjuelos dykumos vienuolyną Chaene. Šiuo sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu vienai karmelitei Jonas rašė: „Nemanykite kitaip, o tik taip, kad viską tvarko Dievas, o kur nėra meilės, įdėkite meilės ir gausite meilės…“

Iš La Penjuelos Kryžiaus Jonas perkeliamas į vienuolyną Ubedoje, nors šio vienuolyno prioras Pranciškus Krizostomas (Francisco Crisóstomo) buvo priešiškai nusiteikęs. Gydytojas diagnozavo rožės žaizdą kojoje, sukėlusią kraujo užkrėtimą. Mirtina liga nesulaikomai progresavo. Vienuolyno prioras, anksčiau į Jono celę užeidavęs tik tam, kad papriekaištautų jam dėl didelių išlaidų, atsiradusių dėl ligos, pasikeitė išvydęs, kaip džiugiai Jonas išgyvena paskutines savo žemiško gyvenimo dienas. Atėjus mirties dienai, į Jono celę buvo sukviesti broliai ir kalbama „De profundis“. Tuomet mirštantysis paprašė prioro, kad šis paskaitytų jam Giesmių giesmės ištrauką. „Kokie brangūs perlai“, – ištarė jis, dar kartą pabučiavo rankose laikytą kryžių ir meldėsi: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią.“ Pirmosiomis 1591 m. gruodžio 14 d. minutėmis Jonas įžengė į dieviškąją Šviesą.

Praėjus dviems metams po mirties, 1593 m., jo palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 m. atnaujintoje urnoje saugomi iki šiandien. 1618 m. pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais ir ispanų poezijos šedevrais. 1675 m. Kryžiaus Jonas paskelbiamas palaimintuoju, o 1726 m. – šventuoju. 1926 m. rugpjūčio 24 d. jam suteiktas Bažnyčios Mokytojo titulas.

Šv. Kryžiaus Jonas 

Meilės pagautos sielos malda

Viešpatie Dieve, mano Mylimasis! Jei tebeprisimeni mano nuodėmes ir dėl jų nepadarai, ko prašau, įvykdyk per jas, mano Dieve, savo valią – to aš labiausiai trokštu – ir parodyk savo gerumą ir gailestingumą, kad iš jų būtum pažintas.

O jei lauki mano darbų, kad dėl jų išklausytum mano maldavimą, suteik man juos ir padaryk, taip pat ir kentėjimus, kuriuos nori priimti. Teesie. O jei nelauki mano darbų, ko gi lauki, maloningiausias mano Viešpatie? Kodėl delsi?

Galiausiai Tavęs prašau malonės ir gailestingumo Tavo Sūnuje, tad imk mano grašį, nes jo trokšti, ir suteik man šį gėrį, nes ir to trokšti.

Kas išsivaduos iš žemos elgsenos ir žemo būvio, jei Tu nepakelsi jo prie savęs meilės tyrumu, mano Dieve? Kaip pakils iki Tavęs žmogus, pagimdytas ir išaugintas žemybėje, jei Tu pats, Viešpatie, nepakelsi jo tąja ranka, kuria jį sukūrei?

Neatimsi iš manęs, mano Dieve, to, ką kartą man atidavei savo vienatiniame Sūnuje Jėzuje Kristuje – Jame man atidavei visa, ko trokštu. Todėl aš džiaugiuosi, nes Tu nedelsi, jei aš laukiu.

Ko tad delsi, jau dabar galėdama mylėti Dievą savo širdyje?
Mano yra dangūs ir mano – žemė; mano yra tautos, teisieji yra mano ir nusidėjėliai; angelai yra mano ir Dievo Motina, ir visa yra mano; ir pats Dievas yra mano ir man, nes Kristus yra mano ir visas man. Ko tad prašai ir ieškai, mano siela? Visa tai yra tavo ir visa – tau. Nesitenkink mažesniu ir nežiūrėk trupinių, krentančių nuo tavo Tėvo stalo. Išeik ir didžiuokis savo garbe, pasislėpk joje ir džiaukis, ir išsipildys tavo širdies prašymai.

Parengė ses. Ijolė Adomavičiūtė

• «