01
09 /
2018
Paulius Danei gimė 1694 m. sausio 3 d. Ovadoje, Italijoje, audinių prekybininkų šeimoje, pirmas iš 16 vaikų, iš kurių tiktai šeši išgyveno. Berniukas augo ramioje aplinkoje. Ir vėliau, padėdamas tėvams, išmoko vertinti vienybę, darbą ir triūsą. Mama pasakodavo vaikams apie Dykumos tėvus ir Jėzaus kančią, ir tie pasakojimai apie atsiskyrimą, maldingumą ir paprastumą paliko pėdsakus Pauliaus vaizduotėje. Gabus vaikas pradėjo skaityti ir rašyti dar namuose, o vėliau Karmelitų mokykloje.
Būdamas vos 20 metų, giliai sujaudintas klebono pamokslo, patyrė stiprų ir lemiamą vidinį išgyvenimą: Dievas – tai meilė ir gailestingumas, todėl visiškai pasikeitė Pauliaus požiūris į gyvenimą. Jis, iki šiol toks doras ir pavyzdingas, pasijautė esąs toks vargšas ir didelis nusidėjėlis, kad, kaip pats vėliau parašė, „ką tik pradėjau tikrai pažinti Dievą“. Dėl šio didelio vidinio pokyčio Paulius nusprendė ginti Dievo Bažnyčią, įstodamas į karinę Venecijos Respublikos kariuomenę, kovojančią su užpuolikais turkais, tais turkais, kurie tuo metu buvo rimta grėsmė ne tik Europos valstybėms, bet ir visai krikščionijai.
Tačiau labai nusivylęs dėl „kryžiuočių“ aplinkos suprato, kad kitaip turėjo tarnauti Bažnyčiai ir, grįžęs namo, atsisakė dėdės kunigo palikimo ir geros pasiūlytos santuokos, nes vis stipriau juto pašaukimą įkurti naują kongregaciją, kurios esmė yra Kristaus Kančios prisiminimas, kaip „didžiausias ir nuostabiausias Dievo meilės veiksmas“. Jam buvo itin akivaizdi Kristaus Kančios vertė – tai aukščiausia Dievo meilės žmonėms išraiška, o ne nuodėmių pasekmė ir atitaisymas.
Atėjęs pasitarti pas vyskupą Paulius gavo leidimą dėvėti juodą vienuolių abitą ir įsakymą atsiskirti 40 dienų „dykumoje“ prie vieno kaimo bažnyčios, ten rašyti savo dvasinių patirčių dienoraštį ir redaguoti Regulą būsimai kongregacijai.
Pauliaus laikai, XVIII a. pradžia, buvo nepalankūs kurti naujiems ordinams, pašvęstasis gyvenimas visai nepopuliarus, pamoksluose reikėjo nekalbėti apie apsimarinimą, atgailą, kančią, nes tuometinė visuomenė viso to nemėgo klausyti. O jis pasivadino Kryžiaus Pauliumi ir pasirinko Šventojo Kryžiaus ir Kančios basųjų vienuolių (vėliau Pasionistų) pavadinimą mokiniams. Viešai prieš srovę.
Pirmas mokinys – Pauliaus brolis Jonas Baptistas. Įšventinti kunigais paties popiežiaus 1747 m. Kartu su broliu Romoje patarnavo ligoniams, vėliau be paliovos pamokslavo visoje Italijoje kaip keliaujantis misionierius. Ypatingai kreipė dėmesį į žmones, stokojančius ir dvasinių, ir materialinių dalykų, ir valstiečius, gyvenančius skurdžiose apylinkėse. Jo tikslas buvo įtikinti žmones, ypač bemokslius, apie maldos ir mąstymo svarbą, kad jie patys suprastų Dievo meilę per Kristaus kančią ir savo pačių, atpirktųjų žmonių, orumą.
1737 m. mažame Monte Argentaro pusiasalyje (Pietų Toskanoje) įkūrė pirmą pasionistų vienuolyną, į kurį vis dažniau atvykdavo naujų jaunuolių, sužavėtų tokio maištingo gyvenimo būdo. Tenai gyvendami susikaupime ir tyloje vienuoliai pasiruošdavo tapti gerais pamokslininkais ir dvasios tėvais per atlaidų metus. Nebe su turkais reikėjo kovoti, o su tamsumu, nuodėmėmis ir Evangelijos nesilaikymu.
Regula patvirtinta 1741 m. Paulius ir pirmieji mokiniai davė viešus įžadus ir pradėjo nešioti ant juodos krūtinės skiriamąjį Kančios ženklą – baltą širdį su Jėzaus vardu ir kryžiumi ant viršaus. Kai ši maža kaimenė išaugo ir buvo sukurtos naujos bendruomenės, Paulius uoliai siekė kiekvieno vienuolio ugdymo, išsiųsdamas tūkstančius laiškų, iš kurių mums liko tik du tūkstančiai.
1750 m. per Bažnyčios jubiliejų Paulius buvo pamokslininkas Romoje ir popiežius neretai klausdavo jo patarimo, netgi sergančio ir gulinčio patale.
1771 m. pagaliau išsipildė antrasis Pauliaus troškimas: įkurti seserų pasionisčių kongregaciją, kuri įkūnija tą pačią charizmą, bet uždarame gyvenime, paskirtame kontempliacijai. Pažintis ir bendradarbiavimas su vienuole benediktine Ana Marija Kročefisa (Nukryžiuotąja) Kostantini, kuri tapo pirmąja vyresniąja, buvo itin svarbūs.
Kai 1775 m. spalio 18 d. Kryžiaus Paulius mirė Romoje, pasionistų kongregacijai priklausė 12 vienuolynų ir 176 vienuolių Italijoje ir Europoje, kurie XX a. pabaigoje liudys Jėzaus Kančią Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje.
Popiežius Pijus IX pasionistų įkūrėją paskelbė šventuoju 1867 m. birželio 29 d.
Parengė br. Pier Manzo SDB
