Šv. Kutbertas su dviem broliais plaukia į piktų šalį

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – nežinomo autoriaus iliuminacija, vaizduojanti šv. Kutbertą iš Nortumbrijos, kartu su dviem broliais laiveliu plaukiantį į misijas pìktų šalyje, iš iliuminacijomis puošto XII a. rankraščio „Šventojo Kutberto gyvenimas“. Šio hagiografinio pasakojimo autorius yra šv. Beda Garbingasis (673–735), garsus istorikas ir Bažnyčios mokytojas, parašęs įžymiąją „Anglų tautos bažnytinę istoriją“ (Historia ecclesiastica gentis Anglorum).

Šv. Kutbertas

Šv. Kutbertas (apie 634–687) – vienas svarbiausių Ankstyvųjų viduramžių Anglijos Bažnyčios šventųjų, gimęs Nortumbrijoje, netoli senojo Melrozo (Melrose) cistersų vienuolyno (dab. Škotija). Šiame vienuolyne jį ugdė airių vienuoliai. Šv. Beda savo veikale pateikia įvairių pasakojimų apie šį anglosaksų šventąjį, vienuolį ir eremitą, nenuilstantį misionierių, gyvenimo pabaigoje tapusį Lindisfarno vyskupu. Prieš tapdamas eremitu, Kutbertas nemažai laiko praleido tarp žmonių, tarnavo jiems, keliavo į misijas ir pamokslavo, taip pat garsėjo stebuklais ir šventu gyvenimu. Tad „Šventojo Kutberto gyvenime“ daug pasakojimų ir apie šio šventojo padarytus ar jam nutikusius stebuklus. Prieš pat mirtį paskirtas Lindisfarno vyskupu, Kutbertas labai ilgėjosi atsiskyrėliško gyvenimo. Netrukus ligos palaužtas grįžo į savo eremą, kur ir mirė.

Vėlesniais amžiais dėl dažnų karų ir nesaugumo Kutberto palaikai perlaidoti – iš Lindisfarno perkelti į Daramo (Durham) katedrą, kuri Viduramžiais buvo svarbiausia piligrimų lankoma vieta iki pat vienuolynų likvidavimo Henriko VIII laikais (XVI a. I p.).

„Magnificat“ viršelio iliuminacija

Laivelis su keleiviais nupieštas nedideliame auksiniame fone, o visą vaizdą apima raudonas fonas. Jame subtiliai šviečia atsikartojantys, ne itin ryškūs baltos spalvos ornamentai – taškeliai bei stilizuoti lapeliai. Laivelis įkomponuotas jūros bangų keteros viršuje, o jame plaukiantys broliai ištiesę rankas rodo kelio kryptį ir kalbasi tarpusavyje. Ankstyvosioms iliuminacijoms ypač būdingas aukso ar sidabro spindėjimas, kurį matome ir šioje iliustracijoje. Pats žodis „iliuminacija“ reiškia „apšvietimas“. Vėliau iliuminacijomis vadintos visos rankraštinių knygų iliustracijos, ne tik auksu ar sidabru puoštos.

Na, o kodėl šv. Kutbertas su broliais vyko pas piktus? Piktai – tai šiaurės ir rytų Škotijoje nuo romėnų laikų iki X a. gyvenusios gentys. Nors jos pradėtos krikštyti V a., priimti krikščionybę, ypač paprastiems žmonėms, užtruko iki VIII a. ar net ilgiau. Taigi Kutbertas lankėsi tuose kraštuose kaip misionierius.

Mūsų aptariamą iliustraciją rastume minėto rankraščio XI skyriuje, kuris prasideda tokiais žodžiais: „Kaip norintiems plaukti dėl blogo oro negalint iškeliauti jūra, jis [šv. Kutbertas] nuspėjo, kad ateis giedra diena, ir kaip jis išmeldė maisto.“ Ši įžanga ir visas tekstas savo stiliumi labai primena kitas Viduramžių istorijas apie šventuosius, pavyzdžiui, veikalą „Šv. Pranciškaus žiedeliai“. Tokie pasakojimai šiandien gali pasirodyti keisti, naivūs ir kupini nebūtų dalykų. Tačiau tai yra neįkainojamas šaltinis apie ano meto žmones, jų mąstymą, gyvenimo būdą, aplinką, išnykusias tautas ir kitus dalykus.

Hagiografinėje istorijoje „Šventojo Kutberto gyvenimas“ pasakojama, kaip vieną dieną šv. Kutbertas dėl svarbios priežasties paliko vienuolyną ir jūra išlaukė į piktų šalį, vietovę, vadinamą Niduari. Jį lydėjo du broliai, vienas jų vėliau kitiems papasakojo apie Kutberto padarytą stebuklą. Anot jo, broliai į reikiamą vietą atvyko per Kalėdas, tikėdamiesi, kad jūra išliks rami, ir jie netrukus grįš, todėl nepasiėmė maisto. Tačiau lūkesčiai nepasiteisino – vos tik jie išsilaipino, prasidėjo audra, dėl kurios teko laukti kenčiant šaltį ir alkį. Pasakojimas tęsiamas šiais žodžiais: „Artėjo Epifanijos šventė, tačiau Dievo žmogus nedykinėjo ir netinginiavo, o meldėsi ir budėjo. Vėliau džiugiai bei raminančiai kreipėsi į brolius: Kodėl sėdime dyki? Padarykime visa, ką galime, kad išsigelbėtume. Žemę dengia sniegas, o dangus aptrauktas debesimis, vėjų bei bangų srovės veikia prieš mus, mes išalkę ir nėra, kas mus išgelbėtų. Kreipkimės į Viešpatį maldomis, kad jis pasigailėtų mūsų šioje kančioje, kaip kadaise pasigailėjo savo tautos, kuomet perskyrė Raudonąją jūrą ir stebuklingai pamaitino dykumoje.“

Taip kalbėdamas Kutbertas nusivedė brolius į pakrantę, kur eidavo melstis nakčia. Ten jie rado tris atpjautus gabalėlius delfino mėsos. Visi parpuolė ant žemės padėkoti Dievui. Tuomet Kutbertas vėl prabilo: „Mano mylimieji broliai, štai koks maloningas yra Dievas tiems, kurie juo pasitiki. Štai jis paruošė mums maisto ir jo kiekiu nurodė, kiek dar teks laukti audros pabaigos. Imkite Kristaus mums atsiųstas dovanas, atsigaivinkite ir nebijokite, nes po trijų dienų ir dangus, ir jūra nurims.“

Taip ir buvo, kaip šv. Kutbertas sakė. Baisi audra siautė tris dienas, o ketvirtąją jie išplaukė pučiant palankiam vėjui.

Vita Sancti Cuthberti – ankstyviausias pasakojimas apie šventąjį Kutbertą

Pagrindinis šaltinis, kuriuo rėmėsi šv. Beda Garbingasis, rašydamas apie šį šventą vienuolį – nežinomo autoriaus apie 700 m. sukurtas ankstyviausias hagiografinis pasakojimas Vita Sancti Cuthberti. Manoma, kad pasakojimą užrašė brolis arba keli broliai vienuoliai iš Lindisfarno vienuolyno.

Kas paskatino šv. Bedą beveik tuo pat metu rašyti dar vieną pasakojimą apie tą patį šventąjį? Gali būti, kad nesugedusių Kutberto palaikų atradimas praėjus 11 metų nuo jo mirties ne tik paskatino jo kultą, bet ir Bedą Garbingąjį įkvėpė pirma eiliuotam pasakojimui (apie 716 m.), o vėliau ir ilgesnei, proza parašytai istorijai (apie 721 m.).

Tiek nežinomo autoriaus ankstyvasis pasakojimas, tiek šv. Bedos parašyta istorija apie šv. Kutbertą užfiksuota keliuose skirtingų amžių rankraščiuose. Šv. Bedos pasakojimas iliustruotas iliuminacijomis dviejuose iki šių dienų išlikusiuose XII a. manuskriptuose. Originali „Magnificat“ viršelio iliuminacija puošia Britų bibliotekoje saugomą vieną iš šių iliuminuotų rankraščių.

Daugiausia iliuminacijų mūsų laikus pasiekė iš Viduramžių ar Renesanso epochos. Geriausi rankraščių kūrėjai (dažniausiai vienuoliai) telkėsi būtent vienuolynuose. Šias prabangias, ranka rašytas ir iliustruotas knygas nedaug kas galėdavo vartyti ar skaityti. Atsiradus spaudai, ranka iliustruotų knygų poreikis pamažu išnyko.

Agnė Rymkevičiūtė

 

• «
• »