14
08 /
2012
RUGPJŪČIO 14 D.
Šv. Maksimilijonas Kolbė (1894–1941 m.)
„… Gyvenimo liudijimas, maldos ir aukos dvasia – tai, ko trokšta šiuolaikinis žmogus – visa tai neabejotinai tėvui Maksimilijonui būdingi bruožai, jo atveju pakylėti iki herojiškumo. Pranciškoniškas požiūris į pasaulį, leidžiantis pastebėti kiekviename žmoguje pirmiausia tai, kas gera ir gražu; praktiškas ekumenizmas, pasireiškiantis dialogu su kiekvienu ir visomis aplinkybėmis, kartu išsaugojant ištikimybę savo išpažįstamoms vertybėms; kitos kultūros priėmimas; pagarba kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo visuomeninių ir kultūrinių skirtumų bei situacijų; neturto dvasia, pasireiškianti remiant labiausiai stokojančius. Pagaliau nepaprasta sielovadinė intuicija, siekianti panaudoti masinės informacijos priemones skelbiant Gerąją Naujieną, tikint, kad gerai organizuota masinė informacija yra svarbiau negu didelių bažnyčių statyba.“
T. Lanfrankas Serinis,
Pranciškonų konventualų generalinis ministras, 1986 m.
Skaistybės ir kankinystės karūnos
Rugpjūčio 14-ąją, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmės išvakarėse, Bažnyčios liturginis kalendorius mini kankinį šv. Maksimilijoną Kolbę.
Šv. Maksimilijonas Kolbė gimė 1894 metų sausio 8 dieną Lenkijos Zdunska Vola miestelyje religingoje katalikiškoje šeimoje. Buvo pakrikštytas Raimundo vardu, o Maksimilijono vardą priėmė 1910 metais įstojęs į Pranciškonų konventualų ordiną. Nuo 1912 iki 1918 metų studijavo Romoje. Baigęs studijas priėmė kunigystės šventimus. Kaip prisipažino pats šventasis, jo gyvenimo kelią nulėmė paauglystėje turėtas regėjimas. Jis regėjo Švč. Mergelę Mariją, laikiusią rankose dvi karūnas: vieną baltą, kitą raudoną. Jam buvo paaiškinta, kad baltoji karūna reiškia skaistybę, o raudonoji – kankinystę. Paklaustas, ar nenorėtų bent vienos karūnos, jis atsakė norįs jų abiejų. Nuo tada jis pradėjo rengtis būsimai kankinystei.
Grįžęs iš Romos 1919 metais, Lenkijoje ir kituose kraštuose labai uoliai diegė Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos kultą, nuo 1930 metų šešerius metus praleido apaštalaudamas Japonijoje.
Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos riteriai
Šventumo vainiko Kolbė nusipelnė jau per savo neilgą gyvenimą. Vienas svarbiausių jo nuveiktų darbų yra lig šiol klestintis Mergelės Marijos kultą platinantis kunigų ir pasauliečių katalikų judėjimas – vadinamieji Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos riteriai. Tai buvo nauja originali iniciatyva, naujoviškai vertinga, su universalia veikimo programa, gebanti įsijungti į visuotinę šių laikų Bažnyčios misiją. Tėvas Kolbė prieš karą įkūrė du stambius pranciškonų konventualų ir Nekaltai Pradėtosios garbinimo centrus: vienas jų yra Lenkijoje – Niepakalanove (kuris lenkiškai reiškia Nekaltai Pradėtosios miestelį), kitas Japonijoje, prie Nagasakio. Pastarojo centro japoniškas pavadinimas irgi kartoja Marijos vardą. Ir šiandien tame centre Japonijoje dirba pranciškonai, o pastatas stebuklingai liko beveik nepaliestas amerikiečiams ant Nagasakio numetus atominę bombą.
Bebaimis apaštalas
Vokietijos naciams okupavus Lenkiją, 1941 metais tėvas Kolbė buvo suimtas ir tų pačių metų gegužės mėnesį įkalintas Aušvico koncentracijos stovykloje. Tėvas Maksimilijonas Kolbė tapo kaliniu Nr. 16670. Verčiamas dirbti sunkiausius darbus, kantriai kentė pažeminimus, pasityčiojimus ir visokius nepriteklius, kurių buvo kupinas kalinio gyvenimas nacių konclageryje. 1941 metų liepos pabaigoje trys kaliniai pabėgo iš lagerio, vienas pabėgusiųjų buvo iš 14 bloko, kuriam buvo priskirtas tėvas Kolbė. Konclagerio viršininko sprendimu už vieną pabėgusį dešimt to bloko kalinių buvo pasmerkti myriop bado bunkeryje. Tėvas Kolbė nebuvo įtrauktas į tą sąrašą, bet pasisiūlė mirti už kitą kalinį – Francišeką Gajovničeką. Konclagerio viršininkas leido. Francišekas Gajovničekas liko gyvas, perėjęs Aušvico pragarą jis sulaukė išvadavimo dienos, taip pat dar turėjo laimės dalyvauti tėvo Kolbės beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Jis visuomet buvo dėkingas savo gelbėtojui bei plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį iki pat mirties. Francišekas Gajovniczekas mirė 1995 metų kovo 13 dieną, sulaukęs 95 metų, praėjus 53 metams nuo anos dienos, kai tėvas Kolbė pasisiūlė už jį numirti bado bunkeryje.
Tėvas Maksimilijonas Kolbė bene ilgiausiai iš visų kalinių, dvi savaites, ištvėręs bado bunkeryje, 1941 metų rugpjūčio 14 dieną buvo nužudytas suleidus nuodų injekciją. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume, o pelenai išbarstyti.
Popiežius Paulius VI 1971 metais kunigą Maksimilijoną Kolbę paskelbė palaimintuoju, o 1982-aisiais popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo.
Kankinystėje – meilės šviesa
Popiežius Benediktas XVI savo katechezėje apie šv. Maksimilijoną Kolbę sakė: „Kas meldžiasi, niekada nepraranda vilties, net ir tuomet, kai slegia didžiausi sunkumui ir patenkama į žmogaus akimis beviltišką padėtį. Šito mus moko Šventasis Raštas ir šitai mums liudija Bažnyčios istorija. Žinome daugybę pavyzdžių, kai malda palaikė šventųjų ir visos bažnytinės bendrijos kelionę. Tarp mūsų laikų liudytojų norčiau paminėti du šventuosius, kurių liturginis minėjimas švenčiamas kaip tik šiomis dienomis: Teresę Kryžiaus Benediktą Editą Štein, kurios šventė buvo minima rugpjūčio 9 dieną, ir Maksimilijoną Mariją Kolbę, kurį minėsime rugpjūčio 14-ąją, Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės išvakarėse. Abu jie savo žemiškąjį gyvenimą baigė kankinio mirtimi Aušvico lageryje. Iš šalies žiūrint, jų gyvenimas galėtų atrodyti kaip pralaimėjimas, tačiau būtent kankinystėje spindi akinanti meilės šviesa, nugalinti egoizmo ir neapykantos sutemas. Teigiama, kad šv. Maksimilijonas Kolbė paties smarkiausio nacių siautėjimo metais yra pasakęs: „Neapykanta nieko nesukuria; ką nors sukurti gali tik meilė.“ Jis herojiškai paliudijo šitą meilę pasisiūlydamas mirti už kitą kalinį. Jo auka pasiekė savo aukštumas 1941 metų rugpjūčio 14 dieną kai jis mirė bado bunkeryje.“
„Sveika, Marija!“ – tokie buvo paskutiniai šv. Maksimilijono Kolbės žodžiai, kai jis ištiesė ranką savo žudikui, kad šis suleistų nuodų. Spaudžia ašarą konstatavimas, jog nuolankus ir meilės kupinas kreipimasis į Mariją visada suteikia drąsios ir ramybės. Ruošdamiesi švęsti Dangun Ėmimą, krikščionių tradicijai brangiausią Marijos šventę, atnaujinkime savo pasiaukojimą Jai, kuri iš Dangaus su motiniška meile visą laiką mus globoja. Tą mes ir darome „Sveika, Marija“ maldoje prašydami, kad ji už mus melstų „dabar ir mūsų mirties valandą“.“
Parengta pagal pranciškonų konventualų ir www.bernardinai.lt medžiagą
