Šv. Marija Magdalietė

Šv. Marija Magdalietė – krikščionybės ištakų šventoji, vaikščiojusi kartu su Jėzumi ir jį žmogiškai pažinojusi dar šiame gyvenime. Tai tikra istorinė asmenybė, minima visose keturiose evangelijose ir apokrifiniuose raštuose. Bėgant amžiams, kaip svarbiausia Jėzų lydėjusi moteriška figūra, ji sulaukė be galo daug dėmesio ne tik bažnytinėje aplinkoje, bet ir kultūrinėje terpėje bei mene. Vis dėlto konkrečių faktų apie ją žinoma labai nedaug – tik tiek, kiek paminėta evangelijose, o tai davė pagrindo ir daugybei jos gyvenimo interpretacijų bei legendų.

Tradiciškai manoma, kad asmenvardžio dalis „Magdalietė“ nurodo Marijos kilmės miestą – Magdalą ant Galilėjos jūros kranto, garsėjusį žvejyba, žuvies perdirbimu ir tekstile. Evangelijoje pagal Luką Marija Magdalietė išskiriama kaip ta, „iš kurios buvo išėję septyni demonai“ (Lk 8, 2). Nors ši frazė pagimdė daugybę vertinimų – nuo galimo jos buvimo prostitute iki sirgimo psichine liga – pagal glaustą Šventojo Rašto tekstą to neįmanoma pasakyti. Be to, Marija Magdalietė vardijant moteris minima pirmoje vietoje, kaip kad vardijant apaštalus pirmasis minimas Petras, todėl galima manyti, jog tai lyderė, svarbiausia moteris Jėzų lydinčioje draugijoje. Faktas, kad ji grupuojama su moterimis, „kurios šelpė savo turtu“ (Lk 8, 3), ir tapatinimas su Marija, išliejusia brangų nardo tepalą ant Jėzaus kojų (Jn 12, 1–11), leidžia manyti, kad Marija buvo pasiturinti moteris.

Nuo pat pirmųjų amžių nemažai diskusijų ir svarstymų kėlė klausimas, ar Marija Magdalietė ir visos Jėzų brangiais tepalais patepusios moterys yra tas pats asmuo: Marija, patepusi Jėzaus kojas Betanijoje (Jn 12, 1–11; taigi Mortos ir Lozoriaus sesuo), moteris, patepusi Jėzaus galvą (Mt 26, 6–13; Mk 14, 3–9) ir kojas fariziejaus Simono namuose (Lk 7, 36–50). Katalikų Bažnyčios istorijoje ši mintis įsitvirtino nuo Grigaliaus Didžiojo pamokslo 591 m. Tuomet dėl Evangelijos pagal Luką frazės „žinoma mieste nusidėjėlė“ (Lk 7, 37) Marija Magdalietė ilgiems amžiams įgijo atgailaujančios prostitutės reputaciją, nors „žinoma nusidėjėlė“ to meto aplinkoje galėjo reikšti ir tiesiog netobulą judaizmo priesakų laikymąsi. Toks Marijos Magdalietės įvaizdis, ypatingai pabrėžiant atgailos už nuodėmes aspektą, vyravo iki 1969 m., kuomet popiežius Paulius VI paneigė „trijų Marijų vienoje“ mintį, taigi ir šios šventosios tapatinimą su „nusidėjėle“.

Kitas evangelijose aprašomas ypatingas Magdalietės gyvenimo momentas yra ištikimas dalyvavimas Kristaus kančioje iki pat galo. Mato, Morkaus ir Jono evangelijose Marija Magdalietė minima kaip buvusi prie Viešpaties kryžiaus kartu su dviem ar trimis kitomis moterimis; Luko evangelijoje įvardijamas anoniminis keleto moterų būrelis. Kai kurie tyrinėtojai pažymi, kad moterys veikiausiai turėjo mažesnę tikimybę būti areštuotos prie kryžiaus ar tuo momentu buvo… tiesiog drąsesnės negu vyrai. Kaip jautriai apgieda populiari kantičkinė giesmė, Marija Magdalietė liko tarp ištikimiausiųjų: „Ein ant didžiausio kalno, kur nukryžiavotas, / Jėzus mieliausias Ponas, ant kryžiaus pakeltas, / O tenai smarkiai trimis vinimis prikaltas, / Ir Jėzusas mieliausias smerčiu numarintas.“

Vis dėlto pats reikšmingiausias Marijos Magdalietės gyvenimo įvykis, jau nuo III a. pelnęs jai „apaštalų apaštalės“ titulą, yra Viešpaties kapo aplankymas Prisikėlimo rytą. Mato evangelijoje moterys ėjo aplankyti kapo, Morkaus ir Luko – nešėsi kvepalų patepti Jėzaus kūną, Jono evangelijoje minima tik Marija Magdalietė, nors jos frazė „mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn 20, 2) reiškia, kad su ja buvo ir daugiau moterų. Morkaus evangelijoje taip pat atskirai paminėta, jog „Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus“ (Mk 16, 9). Marija ir kitos moterys rado nuo kapo angos nuverstą didžiulį akmenį ir tuščią jo vidų. Dažnai pabrėžiama, kad moterų paminėjimas nelengvai patikimo įvykio – Prisikėlimo – vietoje įrodo evangelijų autentiškumą, nes šios lyties atstovių liudijimas Jėzaus laikmečiu buvo bevertis. Vis dėlto būtent joms ir ypač Marijai Magdalietei buvo patikėta misija perduoti žinią apaštalams apie Viešpaties prisikėlimą ir būsimą susitikimą su juo: „Skubiai duokite žinią jo mokiniams: Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“ (Mt 28, 7). Liturgijoje šis įvykis sutinkamas didingoje Velykų oktavos sekvencijoje – „Pasakyk mums, Marija, / ką esi mačius kelyje? – / Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo, / ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo: / angelus, liudyt nužengusius, / marškas ir drabužius, Kristaus kūną dengusius.“

Evangelijoje pagal Joną aprašomas ir ypatingas asmeniškas Marijos Magdalietės susitikimas su Jėzumi po Prisikėlimo (Jn 20, 11–18). Apaštalams Petrui ir Jonui sugrįžus namo, Marija Magdalietė verkdama liko prie kapo ir pamatė ten stovintį Jėzų, kurį palaikė iš pradžių sodininku ir atsitokėjo tik Jėzui ją pašaukus vardu. Šioje vietoje gimė žymioji frazė, atvaizduota daugybėje meno kūrinių – Noli me tangere – „Nelaikyk manęs“, kurią Jėzus ištarė veikiausiai jo kojas apkabinusiai Marijai. Paskui Viešpats suteikia Marijai dar vieną apaštališką misiją: eiti ir persakyti apaštalams, kad Jėzus žengiąs pas Tėvą.

Kitose negu evangelijos Naujojo Testamento knygose Marija Magdalietė neminima. Taigi poevangeliniu laikotarpiu nebelieka patikimų žinių apie šią šventąją, tačiau buvo sukurta daugybė legendų, rašomos apokrifinės knygos. Vieną legendą verta paminėti, nes su ja susijusi viena pagrindinių šv. Marijos Magdalietės kulto vietų. Tai IX a. pasakojimas, kad Provanso (dab. Prancūzijos regiono) evangelizavimas buvo patikėtas Mortai, Marijai (tuo laiku tapatinant ją su Magdaliete) ir Lozoriui. Po kurio laiko, praleisto skelbiant Evangeliją, Marija Magdalietė esą pasitraukusi į grotą Sent Bome (Sainte-Baume) ir trisdešimt metų gyvenusi kaip atsiskyrėlė. Taip gretimame Sen Maksimeno (Saint-Maximin) miestelyje, kur ji mirusi, atsiradusios iki dabar gerbiamos Marijos Magdalietės relikvijos, atskirame įspūdingame relikvijoriuje – jos kaukolė.

2016 m. popiežius Pranciškus liturginį šv. Marijos Magdalietės minėjimą pakėlė į šventės rangą, dar labiau sustiprindamas šios šventosios kaip „lygios apaštalams“ reputaciją, taip pat siekdamas pabrėžti moters orumą, naujosios evangelizacijos būtinumą ir Dievo gailestingumo slėpinio didybę. Ši šventoji minima liepos 22 d. ir yra laikoma Pamokslininkų (dominikonų) ordino, atsivertusiųjų, atgailautojų, kirpėjų, odininkų, vaistininkų, patiriančių seksualines pagundas, dėl pamaldumo pajuokiamų žmonių, moterų ir ne vienos geografinės vietovės globėja.

Vilija Tauraitė

• «
• »