Šv. Mikalojus

GRUODŽIO 6 D.

Šv. Mikalojus iš Miros

Ne visi žino, jog už Kalėdų senelio, dalijančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis – Šv. Mikalojus iš Miros, vėliau imtas vadinti šventuoju Mikalojumi iš Bario. Jis plačiai garbinamas ir Rytų (čia jis tituluojamas Mikalojumi Stebukladariu – Thaumaturgus Nicolaus), ir Vakarų Bažnyčios. Tai išskirtinai Visuotinės Bažnyčios šventasis.

Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad tenka remtis tradicijos pasakojimais. Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260 ir 286 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino su Šventuoju Raštu. Šv. Mikalojaus biografas Metodijus pasakoja, kad dar būdamas žindomas kūdikis Mikalojus griežtai pasninkaudavęs – trečiadieniais ir penktadieniais neimdavęs motinos krūties. Būdamas penkerių, Mikalojus jau žavėjosi šventais mokslais ir vaikščiojo į bažnyčią, kur mokydavo kitus ir aiškindavo jiems gyvenimo tiesas. Abu tėvai mirė Mikalojui dar esant paaugliui, palikdami jam nemažą turtą, o kartu ir įprotį dalyti labdarą.

Pirmoji proga tam pasitaikė netrukus. Vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus ir neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti vyrų savo trims dukterims. Neradus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Tai išgirdęs, Mikalojus naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Dėl to vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims.

Būdamas jautrus žmonių vargui, Mikalojus ir toliau noriai dalijosi turtais su stokojančiais, už savo dosnumą nelaukdamas padėkos. Stengėsi, kad jo gailestingumo darbai liktų paslaptyje. Dažnai slapta neturtingiesiems pamesdavo dovanų ir džiaugėsi žiūrėdamas, kaip džiūgauja apdovanotieji.

Imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo metais Mikalojus buvo įkalintas kartu su kitais krikščionimis. Laisvę atgavo Konstantinui 313 metais paskelbus vadinamąjį Milano tolerancijos ediktą, kuris leido krikščionims laisvai praktikuoti savo kultą. Tada atvyko į savo krašto sostinę Mirą.

Kaip tik tuo metu Miros gyventojai gedėjo mirusio vyskupo. Sunku buvo išrinkti tinkamą įpėdinį. Vienam iš besitariančių Bažnyčios hierarchų sapne Dievas paliepė skirti vyskupu žmogų, kuris ryte pirmas ateis į bažnyčią. Tuo žmogumi tapo niekam nežinomas Mikalojus. Pats Mikalojus, kai jam tai buvo pasakyta, gynėsi ir nenorėjo užimti tokio aukšto posto, bet po ilgų įkalbinėjimų sutiko, pripažindamas, kad tai vyksta iš Dievo valios.

Vyskupo tarnystę Mikalojus vykdė pasiaukojančiai ir su dideliu atsidavimu. Dievo žodį nešė ne tik krikščionių bendrijos nariams, bet stengėsi jį skleisti ir tarp pagonių.

Yra duomenų, kad Mikalojus aktyviai dalyvavo pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje 325 metais. Ten jis griežtai pasisakė prieš Arijaus ereziją ir iš visų jėgų stengėsi apsaugoti savo vyskupiją nuo arijonizmo įtakos. Jis nedvejodamas uždarinėjo pagoniškas šventyklas, tarp jų ir pačią svarbiausią savo krašte, deivės Artemidės šventyklą. Mirė gruodžio 6 dieną, kaip manoma, 343 metais.

Mikalojus dažnai vadinamas Stebukladariu, todėl dažnai jį renkasi kaip šventąjį globėją. Rusija, Anglijos Kento grafystės vaikai, jūrininkai, netekėjusios mergelės, prekybininkai, palūkininkai, vaistininkai ir kvepalų gamintojai – visi šv. Mikalojų laiko savo patronu. Tai siejama su legendų apie Mikalojaus stebuklus rinkiniu „Šventojo Mikalojaus aktai“. Ten pasakojama gausybė atsitikimų ir aprašoma, kaip šv. Mikalojus yra padėjęs daugeliui žmonių. Kaip minėta, mergaitėms padovanojo po maišą aukso, kad jos galėtų ištekėti, taip išgelbėdamas jas. Dažnai šiose legendose minima, kad šv. Mikalojus prikėlė iš mirusiųjų jaunuolius, kuriuos iš gobšumo nužudė smuklininkas. Išgelbėjo nekaltai pasmerktuosius jūrininkus, skendusius netoli Turkijos krantų. Bario bažnyčioje šalia šv. Mikalojaus karsto kartais atsiranda kvapūs miros grūdeliai. Tai lėmė, kad ir kvepalų gamintojai šį šventąjį pasirinko savo globėju.

Jo kultas iš pradžių paplito Mažojoje Azijoje. Jau VI amžiuje Konstantinopolyje buvo 25 Mikalojaus vardu pavadintos bažnyčios, o jo kapas šalia Miros miesto tapo gausiai piligrimų lankoma vieta. Ilgainiui paplito daugybė pasakojimų apie Mikalojaus stebuklus, jis buvo laikomas vaikų, mokinių, netekėjusių merginų ir moterų, jūreivių, žvejų, kvepalų gamintojų bei kalinių globėju. Iš Mažosios Azijos Mikalojaus kultas išplito visoje bizantiškoje Konstantinopolio imperijoje ir pasiekė pietinę bei centrinę Italijos dalis, kurios VI amžiuje buvo pavaldžios Konstantinopoliui. Iš Italijos Mikalojaus kultas po truputį ėmė plisti dabartinėse Vakarų Europos šalyse. Tačiau didžiausią postūmį šventojo pažinimui ir populiarumui Vakaruose davė jo žemiškųjų palaikų perkėlimas iš Miros į pietų Italijos uostamiestį Barį.

XI amžiuje turkai mahometonai, tapę didele ir organizuota jėga, ėmė skverbtis į krikščionių apgyvendintas žemes ir pasiekė ir Miros miesto regioną. Tuo metu jų pagrindinis tikslas buvo plėšimas, taigi krikščionių bažnyčios dažnai tapdavo jų taikiniu. Tačiau visų nuostabai Mikalojaus kapo, ten esančios šventovės bei ją saugančių vienuolių mahometonai nelietė. Vis tik Bario žmonės, kurie tikėjo, jog Mikalojus saugo miesto jūreivius jūroje, nusprendė, jog reikia šventojo palaikus perkelti į saugesnę vietą. Tad 1087 metų balandį pasiuntė į Mirą laivą su 62 žmonių įgula, kuriai vadovavo du kunigai, apsimesdami vykstą prekybos reikalais. Nakties metu 47 žmonių būrys įėjo į Mikalojaus kapavietę ir, surinkę jo palaikus, skubiai išplaukė atgal į Barį. Po dviejų metų šventojo Mikalojaus palaikai buvo iškilmingai patalpinti jam skirtos bazilikos kriptoje. Nuo tada visuose Rytuose žinomo šventojo garsas ilgainiui ėmė plisti visuose Vakaruose, o Bario mieste jo palaikų pargabenimo diena, gegužės 9, iškilmingai minima iki šiol.

Šventojo Mikalojaus figūra po truputį tapo gerumo, pagalbos ir džiaugsmo simboliu. Nuo XIV amžiaus imta tikėti, jog jis atneša dovanėles vaikams, o ikonografijoje Mikalojus vaizduojamas su trimis maišeliais auksinių pinigų rankoje, taip primenant jo dovanas trims neturtingoms seserims.

Amžiams bėgant, šv. Mikalojaus figūrai vis labiau įgaunant liaudies folkloro bruožų bei fantazijos, jo įvaizdžiai įvairiose šalyse keitėsi. Pvz., Rusijoje, kurią Mikalojaus kultas pasiekė jau XI amžiuje, šventasis buvo vadintas „Ugodnik“, t.y. „tuo, kuris padeda“, jam pavesta globoti gyvulių bandas nuo vilkų, saugoti namus nuo ugnies. Nepaisant skirtingumo, Mikalojus visada išlieka tuo, kuris pagelbsti. Jo dovanojamos dovanos taip pat turi šią pagalbos prasmę.

Ikonografijoje šv. Mikalojus vaizduojamas su lotynų arba graikų apeigų vyskupo rūbais. Jo atributai: angelas, angelas su mitra, duona, trys vaikai arba jaunuoliai, trys obuoliai, trys auksiniai rutuliai ant knygos arba rankoje (kraitis, kurį pagal legendą padovanojo neturtingoms merginoms), pastoralas, knyga, inkaras, kapšelis su pinigais, trys kapšeliai, laivas, maišas dovanų.

XVI–XVII a. šventojo Mikalojaus įvaizdis dėl protestantiškos Reformos, nusistačiusios prieš šventųjų garbinimą, įtakos keitėsi, jo kultas patyrė didelį smūgį, bet neišnyko, mat žmonės nenorėjo atsisakyti jiems brangios ir artimos šventojo figūros. Ilgainiui ji buvo sekuliarizuota, o nuo olandiško žodžio „Sinterklaas“, apibūdinančio Šventą Mikalojų, atsirado amerikietiškas „Santa Klaus“ personažas, kuris šiuo metu, kaip ir pačios Kalėdų šventės, dažnai yra visiškai komercializuotas. Tačiau mums – krikščionims – šventasis Miros vyskupas Mikalojus, geradarys ir pagalbininkas, savo gyvenimu liudija, jog Dieve ir tikėjime į Dievą slypi kiekvienos dovanos šaknys.

Parengė „Magnificat“ redakcija

• «