21
03 /
2011
KOVO 21 D.
Mikalojus Fliuelietis (kanonizuotas 1947 m.) yra žinomas ir kaip Šveicarijos patriarchas, ir kaip nepaprastas maldos žmogus. Iš tiesų pusę amžiaus nugyvenęs kaip kalnuotų žemių valstietis, sutuoktinis ir šeimos tėvas, dalijęsis tais pačiais rūpesčiais, kaip ir jo kraštiečiai, vėliau pasitraukė į atsiskyrėlio vienumą, gyveno nieko nevalgydamas ir negerdamas iki gyvenimo pabaigos. Taigi, šventasis Mikalojus Fliuelietis daug kuo ypatingas. Tačiau galime į jį pažvelgti kaip į dvasinio gyvenimo mokytoją, kadangi visas jo gyvenimas nuspalvintas universalaus evangelinio paprastumo. Bus kalbama apie didį mistiką, kuris, gavęs žmonos ir vaikų pritarimą, pasinėrė į ypatingą patirtį, kurią vainikavo ilgalaikė įtaka socialiniam ir politiniam gyvenimui.
Mikalojaus Fliueliečio dvasinė kelionė vyko tokiu laikmečiu, kai šalis išgyveno rimtas krizes. Iš pirmo žvilgsnio jo pašaukimas atrodo sunkiai suprantamas. Mikalojus buvo darbštus valstietis, kaip kiekvienas Šveicarijos pilietis, atliko kareivio pareigą, vėliau tapo aktyviai kantono reikalais besirūpinančiu patarėju; jis – ir maldos žmogus, tvirtai besilaikantis savo tikėjimo. Ir štai šis visų gerbiamas pasaulietis, dešimties vaikų tėvas, laimingai santuokoje nugyvenęs dvidešimt metų, sulaukęs penkiasdešimties staiga visiškai pakeičia gyvenimo kryptį: palieka artimuosius, pasitraukia į vienumą ir tampa atsiskyrėliu. Tokį sprendimą padarė po sunkios vidinės kovos, apie kurią niekad daug nepasakojo, tik prisipažino, jog ji buvo žiauri ir lygino ją su „brūžikliu, kuris apvalo, ir dygliu, kuris pažadina“.
Išmintingasis brolis Klausas
Veltis, antrasis jo sūnus, cituoja, ką kartą kalbėdamas apie kitus dalykus papasakojo tėvas: „kai jis pasukęs keliu į Melchtalį, ėmęs melsti Dievą, kad suteiktų malonę gyventi maldingą gyvenimą; tuo metu danguje pasirodęs debesis, ir iš jo pasigirdęs balsas, kviečiantis jį pasišvęsti Dievo valiai. Kadangi Mikalojus buvo paklusnus žmogus, pasiruošęs pritarti tam, ką Dievas jame nori įvykdyti, turėjo sutikti su tokia Dievo valia ir taip be išimčių padarė“. Tačiau kadangi Dievas jį prašė palikti šeimą ir namus, Mikalojus meldė trigubos malonės: pirma – gauti Dorotėjos, kurią visuomet vadino „brangiausiąja žmona“, ir vyresniųjų vaikų sutikimą (nors vyriausiasis buvo jau dvidešimt penkerių ir galėjo būti laikomas „šeimos galva“, mažiausiajam tebuvo trylika savaičių); antra – niekad po to nepatirti pagundos grįžti atgal; ir trečia – „jei Dievas to nori!“ – malonės gyventi nevalgant ir negeriant. Mikalojaus maldavimai buvo išklausyti. 1467 m. spalio 16 d., atsisveikinęs su žmona ir vaikais, jis iškeliavo Bazelio kryptimi.
Iš pradžių apsistojo Bazelio apylinkėse, pas vieną valstietį, su kuriuo pasidalijo savo planais. Tasai jį įtikino, jog Dievas negali norėti, kad jis atsiduotų tarnystei kur nors kitur, o ne tarp savųjų, savam krašte. Mikalojus nuolankiai išklausė šią nuomonę kaip Dievo valios ženklą. Kitą naktį, beužmiegant, jam „iš dangaus pasirodė šviesa, ir vienas spindulys tarsi peilis pervėrė jo vidų“. Giliai sukrėstas ryžtingasis piligrimas tylomis sugrįžo ten, iš kur buvo išėjęs, ir nusprendė nuo to laiko gyventi vienumoje artimiausiame slėnyje. Būtent čia, nedideliame ermitaže, kurį netrukus Mikalojui pastatė jo kaimelio žmonės, visus dvidešimtį metų atsidavė maldai. Netoliese jie pastatė ir koplytėlę, kad neišeidamas iš savo dykumos Mikalojus galėtų kiekvieną dieną dalyvauti Šv. Mišiose.
Taip apsaugotas, o kartu ir atidžiai stebimas, Mikalojus atsidūrė toli nuo pasaulio – ir vos už kelių žingsnių nuo savo šeimos. Iš pradžių niekas net nenujautė, kokį vaidmenį šis tyloje ir maldoje pasislėpęs žmogus netrukus suvaidins savo šaliai, nei to, kad jo vidinės ramybės spindesys pasklis gerokai toliau už nedidukės Helvetijos Konfederacijos sienas. Girdėdami apie jo šventumą ir visišką pasninką (jis nevartojo jokio kito maisto, o tik Eucharistiją) į atsiskyrėlio namelį pradėjo ieškoti kelio lankytojai, norėdami paprašyti patarimo ar kaip sumanaus teisėjo padėti išspręsti bylą. Tik iš išlikusių jo pokalbių su piligrimais ir iš nedaugelio jo padiktuotų laiškų (pats Mikalojus nemokėjo nei skaityti, nei rašyti) galime sužinoti keletą pagrindinių jo dvasinio mokymo minčių.
Pats pusę amžiaus dalijęsis tais pačiais pasaulio rūpesčiais, kaip visi kraštiečiai, bet niekada nenustojęs ieškoti Dievo, Mikalojus ir politinių krizių dienomis iš savo atsiskyrėliškos vienumos sugebėdavo pateikti Evangelijos nušviestą politinį sprendimą. Kviesdamas žmones tapti taikos kūrėjais, perspėdavo ypač saugotis pasipelnymo, turtų vaikymosi, grobstymo dvasios, kurios sukelia tik keršto troškimą ir konfliktus. Kai Šveicarijos kantonų atstovai 1481 m. susirinkę į tarybą Štanse jau buvo beveik nutarę sugriauti sąjungą ir imtis ginklais spręsti nesutarimus, Štanso klebonas tematė vienintelę išeitį – naktį iš gruodžio 21-os į 22-ą jis bėgo pas Mikalojų Fliuelietį, tikėdamasis sprendimo, kuris gal dar išsaugos Konfederaciją nuo suirimo. Auštant jis grįžo su žinia, kurios turinio nežinome, nes ji niekad nebuvo paviešinta, tačiau kuri privertė visiškai netikėtu būdu susitaikyti susirinkusius atstovus. Taip buvo per plauką išvengta brolžudiško karo. Nėra jokios abejonės, kad be Mikalojaus, kurį jo kraštiečiai vadino „Bruder Klaus“ (broliu Klausu, vok.), įsikišimo pirmųjų Šveicarijos kantonų sąjunga nebūtų atlaikiusi ją draskiusių kivirčų. Taip į Šveicarijos atmintį įsirėžė Ranfto atsiskyrėlio veidas; šis „šalies tėvas“, maldos žmogus, giliai pasinėręs Viešpaties ramybėje, sugebėjo sudėtingiausiu momentu sutvirtinti valstybės pamatus.
Dorotėja, drąsioji žmona
Tačiau Mikalojus negalėjo likti vien savo krašto simboliu, „šalies šventuoju“. Nors pristatomas kaip tipiškas XV a. kalnuotosios Šveicarijos valstietis ir pilietis, savo vidine patirtimi jis priklauso didžiųjų visuotinės Bažnyčios mistikų šeimai. Jo amžininkai nė kiek nesuklydo, žavėdamiesi ne tiek jo visišku pasninku paskutiniuosius dvidešimt gyvenimo metų, kiek iš jo trykštančiu švytėjimu. Tai dėl šios ramybės, kuria spinduliavo, Mikalojus tapo – kas yra reta – pranašu savame krašte.
Kalbėdami apie Mikalojaus gyvenimo kelią negalime pamiršti Dorotėjos Wyss, jo „brangiausios žmonos“. Ji, kaip ir vyras, buvo kilusi iš valstiečių šeimos, Obervildeno krašto kitapus Zareneno ežero. Tekėdama teturėjo šešiolika metų. Per dvidešimt bendro gyvenimo metų ji vyrui pagimdė dešimt vaikų – penkis berniukus ir penkias mergaites. Pirmagimis Hansas pasaulį išvydo tais pačiais metais, kai jie susituokė. Jau jų bendro gyvenimo metais Mikalojus dažnai pasitraukdavo Melchos upės slėnin melstis ir medituoti. „Niekas nežinojo, kur aš eidavau, – vėliau prisipažino, – tik kartais mano žmona.“ Dorotėja gerai žinojo savo vyro pomėgį atsiskirti vienumon, žinojo tą slaptą vietelę Ranfte, kur jis mėgdavo pasislėpti ir būti vienas su Dievu. Nesunku įsivaizduoti, kad ji buvo giliai sukrėsta, kai vyras paprašė leidimo radikaliau sekti vidiniu pašaukimu, nes tai ir jai reiškė nerimastingą vienatvę bei ilgam laikui jų poros atžvilgiu kilsiantį sąmyšį ir nesupratimą. Matydama visišką vyro nuoširdumą ir paprastumą, Dorotėja pajėgė pritarti jo atsitolinimui, tuo pačiu tapdama neatsiejamai susieta su jo įsipareigojimu.
Mikalojaus pašaukimas nebūtų niekada iki galo išsiskleidęs be jo žmonos sutikimo, pasitikėjimo ir palaikymo. Mikalojus užgeso savo ermitaže 1487 m. kovo 21 d., sulaukęs septyniasdešimties.
Taikdarys
Atsidūręs vienumoje, atsitolinęs nuo ginčų ir kovų, dėl kurių buvo susipriešinę Konfederacijos miestietiškoji buržuazija ir jaunųjų valstiečių pajėgos, Mikalojus netrukus savo kraštiečiams tapo tarsi uždegtas žiburys, apie kurį kalbama palyginime: įstatytas į žibintuvą apšviesti tuos, kurie yra namuose, ir pernelyg dažnai ginčijasi. Dėl savo artimo ryšio su Dievu jis įgyja tokią laisvę, dėl kurios atsiduria gerokai aukščiau už bet kokias atskiras grupes; jo žodžių trokštama, jo klausomasi kaip teisiojo, nes jis kalba visiškai bešališkai ir negali būti įtariamas ginąs kieno nors interesus. Spinduliuodamas vidine ramybe, išryškėjančia visuose jo gyvenimo veiksmuose ir kalbose, Mikalojus sugeba priversti nesutaikomiausius priešus pripažinti savo kaltę, jų nė kiek nepažemindamas, ir parodo netikėtus kelius į susitaikymą.
Politinėje sferoje jis pasiūlo Konfederacijai tokią sąjungos idėją, kuri gerokai pranoksta vien tik rūpinimąsi pusiausvyra tarp miestietiškų ir kaimo respublikų. Jis siūlo, kad taikos siekimas pačiuose kantonuose, tarp kantonų ir už jų sienų taptų Konfederacijos vienybės pagrindu. Dar daugiau – jis pabrėžia, kad nėra kito būdo stengiantis įgyvendinti taiką kaip tik pradėti nuo taikos kūrimo pačiame savyje. Čia nesunkiai išgirstame Naujojo Testamento žinią: joje Kristus pristatomas kaip tas, kuris savo gyvenimo auka įgyvendina taiką, kurios taip troško išminčiai ir skelbė pranašai. Jo mokiniai siunčiami į miestus, miestelius ir namus skelbti taikos ir ramybės kaip Gerosios Naujienos žinios (Lk 10, 5–9).
Nuostabu tai, jog Mikalojaus Fliueliečio amžininkai, sunkių socialinių ir politinių krizių krečiami, atsigręžė į šį atsiskyrėlį, atpažino jame taikdarį skaidria širdimi, varganą, bet tvirtą, būtent tokį, kokio jiems reikėjo. Jie vienbalsiai pripažino jį teisingu teisėju tik todėl, kad jis pasiekė pačią sunkiausią pergalę – tą, kurią kiekvienas mūsų turėtų laimėti prieš save patį. Šis tylos žmogus iš savo atsiskyrėliškos glūdumos kiekvienam iš mūsų turi ką pasakyti: tos vienybės, kurią taip sunkiai kuria Bažnyčios ir valstybės, visų pirma turime ieškoti giliai savyje, ten, kur Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą. Susitaikymo kelias prasideda kiekvieno žmogaus viduje. Brolis Klausas iškyla kaip išminčius ir užtarėjas, Dievo siųstas parodyti mums šį kelią. Tai nereiškia, kad turime mėgdžioti jo nepaprastus veiksmus. Ne, jis liudija, jog norint tapti tikrais taikdariais nėra geresnio būdo, kaip išmokti gyventi laisvam nuo visokių geismų ir ieškoti Dievo išsilaisvinant sau pačiam.
Nes Dievas yra taika, ir ši taika negali būti sugriauta.
Ištrauka iš Philippe Baud knygos „15 maldos dienų su Mikalojumi Fliueliečiu“, Nouvelle cité, 2002.
