Šv. Ona

Šv. Onos kultas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) prigijo ir įsitvirtino labai anksti. Jo užuomazgos pastebimos dar XIV a., kai prieš oficialų šalies krikštą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dukros ištekėdamos pasirinkdavo Onos krikšto vardą. Kaip ir Vakarų Europoje, pagarbos šv. Onai suaktyvėjimas LDK stebimas XV a. pabaigoje–XVI a. I pusėje. Jis pasireiškė sparčiai augančiu Šv. Onos titulo bažnyčių ir altarijų skaičiumi, pranciškonų observantų (bernardinų) inicijuotu Šv. Onos brolijų Vilniuje ir Kaune steigimu ir šv. Onos ikonografijos bažnytinėje ir pasaulietinėje dailėje sklaida.

LDK kanclerio Alberto Goštauto Valandų knyga (1528 m.) – turbūt vienintelis išlikęs Lietuvoje to laiko privataus maldingumo šv. Onai didiko aplinkoje pavyzdys. Valandų knygos – pasauliečių brevijoriai su maldomis kiekvienai dienai bei valandai – buvo labai populiarios viduramžiais. Šias rankraštines, iliuminacijomis išpuoštas knygas galėdavo užsakyti ir įsigyti tik turtingieji.

A. Goštautas sukurti šią knygą užsakė 1528 m. netoli Krokuvos esančioms Mogilos cistersų abatijos meno dirbtuvėms. Maldyne esančios miniatiūros – tai vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo renesanso europinio lygio meno kūriniai, kuriuose įžvelgiamas vokiečių, flamandų ir italų meninių tradicijų poveikis. Šv. Onos, pačios trečiosios, iliuminacija, kurią matote „Magnificat“ viršelyje, trečiojoje A. Goštauto Valandų knygos dalyje, skirtoje maldoms atskiriems šventiesiems, įkomponuota prieš pirmąją maldą šv. Onai. Dailėtyrininkų nuomone, ją sukūrė meistras Stanislovas Samostrzelnikas.

Pagarba šv. Onai A. Goštauto Valandų knygoje išskirtinė: joje yra net keturios maldos šiai šventajai, tuo tarpu kitiems šventiesiems (šv. Mikalojui, šv. Jurgiui, šv. Barborai, šv. Kotrynai ir „penkiolikai šventųjų pagalbininkų“), tarp jų A. Goštauto globėjui šv. Adalbertui, – tik po vieną. Be to, šv. Onos iliustracijos pasirinkimas Goštautų giminės herbo W (Abdanko) įkomponavimui taip pat liudija užsakovo pagarbą šv. Onai.

Šv. Onos, pačios trečiosios, iliuminacijoje kalnų peizažo fone viršuje įkomponuotas baldakimas, vaizduojantis Dievą Tėvą ir Šventąją Dvasią, kurio viršuje įskaitomas iliustracijos pavadinimas lotynų kalba SCTA ANNA METTERCIA IV[?]. Europoje viduramžiais itin didelio populiarumo sulaukusiuose Šv. Onos, pačios trečiosios, siužetuose (vokiečių kalba – Anna Selbdritt) paprastai būdavo vaizduojama trijų asmenų grupė – šv. Ona su dukra Marija ir vaikaičiu Jėzumi. Dažniausiai jie būdavo tapomi šiltai bendraujantys: moterys – žaidžiančios su Vaikeliu, duodančios Jam obuolį, vynuogę, knygą ar kitą atributą, paprastai siejamą su būsima Kristaus auka. Virš šios grupės dažnai matome dar ir Šventosios Dvasios balandį, ir Dievą Tėvą – abu neabejotinai nurodo tokios reprezentacijos ryšį su Švč. Trejybe. Tokiose kompozicijose šv. Ona, Marija ir Vaikelis Jėzus yra simboliškai vadinami žemiškąja, arba moteriškąja, Trejybe. Taigi, horizontalė – žemiškoji Trejybė – demonstruoja fizinio Kristaus kūno kilmę, o papildyta vertikale – Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia – simbolizuoja dieviškosios Kristaus prigimties ir žmogiškosios prigimties susijungimą.

A. Goštauto maldyno iliuminacijoje nutapytos pievoje sėdinčios Švč. Mergelė Marija su šv. Ona, prilaikančios „pirmąjį žingsnį“ žengiantį Vaikelį Jėzų. Toks Vaikelio judesys buvo mėgstamas XVI a. Šv. Onos, pačios trečiosios, siužetuose. Pieva, taip pat ir gėlių vainikas, juosiantis iliustraciją, simbolizuoja Rojaus sodą. Švč. Mergelė Marija su šv. Ona, liūdnos ir susimąsčiusios, žvelgia į Vaikelį, jį prilaikydamos, o šis į jų žvilgsnius neatsako ir susimąstęs žiūri į šoną. Tokia vaizduojamų asmenų nuotaika paprastai būna interpretuojama kaip patiriami išgyvenimai, mąstant apie būsimą Kristaus kančią. Šiuo atveju esama ir papildomų prasmių – žemiškosios Trejybės asmenys vaizduojami besimeldžiantys: Jėzui maldos atributą – rožinį prilaiko Jo senelė, o atidengta Švč. Mergelės Marijos ausis parodo ją besiklausančią Dievo Žodžio. Rožinio atributas gana retas Šv. Onos, pačios trečiosios, siužetuose.

Goštauto maldyne Marija primena to meto aukštuomenės damą, nes dėvi puošnią ir madingą renesansinę suknelę plačiomis rankovėmis, o Vaikelis Jėzus nėra nuogas, kaip dažnai būna šio siužeto Vakarų Europos paveiksluose, jis aprengtas ilgais marškinėliais. Šv. Ona vaizduojama kaip senyvo amžiaus ištekėjusi moteris, vilkinti pastelinės šviesiai violetinės spalvos suknelę, sujuostą prabangiu diržu ir įsisupusi į raudonos spalvos apsiaustą. Neaišku, kodėl dailininkas nenutapė Onos suknelės kanonine žalia spalva, o pasirinko kitą spalvinį sprendimą.

Vienoje Valandų knygos maldoje šv. Ona išaukštinama tokiais žodžiais: „Iš tūkstančio nuotakų išrinkta, dar prieš amžius paskirta, kad motina būtų tos, iš kurios Dievas panorės gimti. Tavyje lobiai išsaugoti, kurie pasauliui jau išdalinti – iš tavo pilvo švento išėjo Motina Dievo mūsų.“ Būtent su šiomis eilutėmis sietina Šv. Onos, pačios trečiosios, iliuminacija, kurioje akcentuojamas šv. Onos biologinis ryšys su Kristumi. Šv. Ona nutapyta kaip svarbus asmuo Šv. Šeimoje – netgi šiek tiek aukštesnė už Švč. Mergelę Mariją. Iliuminacijoje pavaizduotas šv. Onos sėdėjimas greta Marijos ir Kristaus minimas kitoje Valandų knygos maldoje Anna, matko Matki Bożej. Čia teigiama, kad šv. Ona turi ypatingų galių visame danguje, nes sėdi šalia Marijos ir Kristaus, todėl jos prašoma užtarti nuodėmingąjį gyvenimo kelyje ir Dievo teisme. Šv. Onos, kaip galingos šventosios, turėjusios išskirtinių galių užtarti nuodėmingąjį Išganymo procese, įvaizdis buvo būdingas vokiškai kalbantiems kraštams ir Flandrijai nuo XV a. pab. iki Reformacijos. Taigi, galima teigti, kad LDK buvo priimtinas ir žinomas šis vokiškam ir flamandiškam pamaldumui būdingas šv. Onos išskirtinumas.

Dr. Lijana Birškytė-Klimienė

• «
• »