01
12 /
2021
Konstancija Čerioli (Constanza Cerioli) gimė 1816 m. sausio 28 d. Sončine, Kremonos provincijoje, Italijoje. Buvo jauniausia iš šešiolikos vaikų. Tėvai – kilmingi ir turtingi, valdė daug žemės, bet ne mažesnis turtas buvo jų veiklus krikščioniškas gyvenimas.
Mergytė gimė silpna, bijota, kad nenumirtų, todėl pakrikštyta namie. Sunkiausiam laikui praėjus, vasario 2 d., atliktos visos Krikšto apeigos bažnyčioje.
Dėl gležnos sveikatos ji labai anksti skaudžiai patyrė, kas yra fizinė kančia; o motinos padedama anksti pamatė ir moralines skurdą kenčiančių žmonių kančias Sončino kaimuose.
Nuo vienuolikos metų Konstancija mokėsi pas seseris vizitietes Bergame, kur gyveno jos motinos sesuo Joana. Ten prabuvo penkerius metus, mokėsi stropiai, nuolankiai, buvo darbšti, bet labai kentė vienatvę ir namų ilgesį. Tiesa, ši patirtis padėjo jai bręsti ir mokytis patikėti viską Dievui, ieškoti prieglobsčio tik jame.
Tėvų valia, kurią ji priėmė kaip Dievo valią, devyniolikos metų ištekėjo už penkiasdešimt aštuonerių našlio grafo Kajetono Buzekio (Gaetano Busecchi). Santuokos metai buvo sudėtingi. Konstancija stengėsi būti klusni ir dėmesinga žmona, bet teko kęsti nelengvą vyro charakterį, rūpintis sveikata. Keturi gimdymai suteikė tik trumpą džiaugsmą: trys vaikeliai mirė netrukus po gimimo, o didžiausia jos širdies paguoda – Karolis – sulaukęs šešiolikos. Sunkiai sirgdamas, prieš mirtį, 1854 m. pradžioje Karolis ištarė motinai šiuos pranašiškus žodžius: „Neverk, mama… Viešpats suteiks tau kitų vaikų.“ Tais pačiais 1854 metais, per Kalėdas, mirė ir vyras.
Vyro ir ypač sūnaus netektis stipriai paveikė Konstanciją: išgyveno slegiantį liūdesį ir apleistumą, beprasmybės jausmą. Sūnaus ištarti žodžiai kaip aidas lydėjo sunkiu laiku. Ieškojo dvasinio vadovavimo, jos dvasios tėvais tapo du Bergamo vyskupai. Konstancija pavedė visas savo išgyventas tragedijas ir visą gyvenimą į Dievo rankas, prašydama malonės žvelgti į gyvenimą tikėjimo žvilgsniu. Įsigilinusi į Marijos septynių skausmų slėpinį, pasinėrė į intensyvų dvasinį gyvenimą ir artimo meilės darbus, ėjo dvasinės motinystės keliu, pasiruošusi be išskaičiavimų atsiduoti Dievui, tarnaudama vaikams ir vargšams. Ji ėmė lankyti ligonius ir jiems padėti, dalijosi savo palikimu su vargšais ir našlaičiais. Matydama išsigandusias gatvėse elgetaujančių našlaičių akis, pasiryžo dar drąsesniems žingsniams. Artimieji kalbėjo: „Šios pamaldžios moters išgyventa kančia išvedė ją iš proto… Ji nežino, ką daro.“
Vos keliems mėnesiams praėjus po vyro mirties Konstancija apleistoms kaimo merginoms atvėrė jos nuosavybei priklausiusius rūmus. Bet dar prieš išdalydama visus turtus, padarė kitą sprendimą – paaukoti visą savo gyvenimą Dievui: per 1856 m. Kalėdas davė skaistumo įžadą, o po kelių mėnesių į vyskupo rankas sudėjo klusnumo ir neturto įžadus. Prie Konstancijos prisijungė keletas bendraminčių, ir 1857 m. gruodžio 8 d., drauge su jomis, įsteigė Šventosios Šeimos seserų institutą. Pasirinko sesers Paulės Elzbietos (Paola Elisabetta) vardą, o vienuolijos charizmą apibūdino taip: „Šio instituto dvasingumas – nuolankumas, paprastumas, neturtas ir meilė darbui, kuriais pasižymėjo Šventoji Nazareto Šeima. Jam priklausančios seserys turi stengtis vadovautis Šventosios Šeimos pavyzdžiu, išlaikydamos susikaupimo, paslėpto gyvenimo ir nuolankaus darbo dvasią, kuria gyveno Jėzus, Marija ir Juozapas savo palaimintuose namuose.“
Įveikusi ne vieną didelę kliūtį, 1863 m. lapkričio 4 d. ji įgyvendino kitą didelį troškimą – nuosavybę, buvusią Sončino Vilakampanjos vietovėje, ir rūpestį apleistais berniukais patikėjo savo ištikimo bendradarbio brolio Jono Kaponio (Giovanni Capponi) globai – buvo įsteigta Šventosios Šeimos brolių atšaka.
Paulė Elzbieta nenuilstamai rūpinosi Šventosios Šeimos seserų ir brolių institutų plėtra. Jų tikslas – materialiai padėti ir visokeriopai ugdyti valstiečių, tuo metu labiausiai atstumtos visuomenės grupės, vaikus. Ji troško, kad Šventosios Šeimos pavyzdžiu šios vienuolijos būtų kaip svetingos krikščioniškos šeimos, vienijamos broliškos ir rūpestingos meilės, tvirto, paprasto ir pasitikinčio tikėjimo.
Tapusi vargše tarp vargšų, ir tuo džiaugdamasi, pavedusi Dievo Apvaizdai jau gan tvirtai įsikūrusį Šventosios Šeimos seserų institutą ir besikuriančią brolių atšaką, motina Paulė Elzbieta netikėtai, 1865 m. gruodžio 24 d., iškeliavo pas Viešpatį. Buvo keturiasdešimt devynerių.
Šios šventosios dvasingumas ryškiai paženklintas trejybinio veikimo. Kiekvienas troškimas ir veikla, gimę iš Šventosios Dvasios įkvėpimo, buvo pavedami Dievui Tėvui ir mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Jos dvasinis palikimas taip pat susijęs su Septynių skausmų Dievo Motinos (dab. Sopulingosios) patirties apmąstymu ir išgyvenimu.
Šventoji išsiskyrė dvasinės motinystės dovana, artimo meilės darbais, pamaldumu, visišku pasitikėjimu Apvaizda, neturto meile, nuolankumu, paprastumu ir stebėtinu paklusnumu vyresnybei (vyskupams ir dvasios vadovams). Ji pabrėžė moters orumą ir jos vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Apaštalaudama nuolat rėmėsi Evangelijos pavyzdžiu, žvelgdama į Jėzų, kurio žemiškajame gyvenime suderėjo kontempliacija ir apaštalinė veikla. Sesers Paulės Elzbietos veikla buvo nukreipta padėti ir ugdyti neturtingus kaimo berniukus ir mergaites; ji steigė namus ir mokyklas našlaičiams ir apleistiems vaikams, organizavo katechezės pamokėles, dvasines pratybas, šventes ir pagalbą ligoniams.
Nepaisant sunkumų ir nesupratimo, ji troško, kad kongregaciją sudarytų vyrų ir moterų atšakos, kad tam tikru būdu būtų sekama evangeliniu Nazareto Šeimos slėpiniu. Šventosios įkūrėjos noras buvo globojant vaikus suderinti Dievo tėviškumą ir motiniškumą. Savo veiklą šventoji pavedė ypatingai šv. Juozapo globai ir norėjo, kad jos globojami našlaičiai būtų vadinami „šv. Juozapo sūnumis ir dukterimis“. Savo pašaukimą sesuo Paulė Elzbieta suprato kaip džiaugsmingą gyvenimą visišku Šventosios Šeimos neturtu.
„Štai mes Betliejuje! O nuostabusis Betliejau! Seserys, mes pagarbiai įžengiame į tą kuklią olą, kurion atėjo Dievas Žmogus. Nebijokite, čia bet kuris žmogus gali įeiti. Koks gėris. Šios uolos kamputyje tyliai nusilenkime ir pagarbiai gėrėkimės trimis dangiškaisiais Asmenimis, apšviestos nuostabaus spindesio, nušviečiančio brangųjį Tvartelį; apmąstykime, ką jie čia daro, ką sako, kas vyksta… Nes iš šio pavyzdžio Šventosios Šeimos seserys turi semtis įkvėpimo. Neturtas – štai kas pirmiausia patraukia mūsų žvilgsnį… O, koks tu esi didis, neturte, kaip labai pagerbtas, nes nuo dabar Dievas Kūdikis pasirinko tave!“
„Kontempliuodama Šventąją Šeimą Paulė Elzbieta suvokė, kad šeimyninės bendruomenės išliks tvirtos, jei tėvų ir vaikų ryšiai bus sutvirtinti ir grįsti dalijimusi tikėjimo vertybėmis ir krikščionišku gyvenimu. Norėdama skleisti šias vertybes, šventoji įkūrė Šventosios Šeimos institutą. Iš tiesų ji buvo įsitikinusi, kad vaikams reikia sveikos ir vieningos, dosnios ir stabilios šeimos, idant jie užaugtų pasitikintys savimi ir tvirti. Tegul Dievas padeda krikščioniškoms šeimoms priimti ir bet kuriomis aplinkybėmis liudyti gailestingąją Dievo meilę“ (iš šv. Jono Pauliaus II homilijos per kanonizacijos Mišias).
Motina Paulė Elzbieta popiežiaus Pijaus XII paskelbta palamintąja 1950 m. kovo 19 d., o kanonizuota 2004 m. gegužės 16 d.
Pagal svetainėje vatican.va pateiktą informaciją parengė
„Magnificat“ redakcija
