Šv. Petras

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantis XIX a. nutapytas „Šv. Petras“ po beveik penkerius metus trukusių restauravimo darbų į Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejų pateko iš Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios. Kadangi šioje bažnyčioje jis neturėjo gerbimo vietos nei pamaldumo tradicijos, galima spėti, kad į Turgelius paveikslas pateko iš kurios nors uždarytos sostinės bažnyčios, nes sovietmečiu, siekiant apsaugoti uždaromų bažnyčių vertybes, nemažai jų buvo perkelta į provincijos šventoves, toliau nuo režimo aršiai administruojamo Vilniaus. Taigi, nežinant nei paveikslo kilmės vietos, nei menininko ar fundatoriaus vardo, įdomiausia atvaizdo istorijos dalis – kas, kam ir kodėl nutapė šį paveikslą – skendi tamsoje. Vis dėlto lieka galimybė žvelgti į kūrinį ir klausti: „Šv. Petrai, ką gi tu nori mums pasakyti?“

Apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus ikonografija yra seniausia šventųjų ikonografija krikščioniškojo meno istorijoje. Bažnyčios istorijos tėvu vadinamas Euzebijus Cezarietis (apie 265–340) mini dvi apaštalų Petro ir Pauliaus ikonas Romos Laterano rūmuose, po kuriomis atsisėsdavo ką tik išrinktas popiežius. Taigi, šių apaštalų atvaizdai egzistavo jau III amžiuje, o IV amžiuje įgijo aiškius portretinius bruožus: šv. Petras vaizduojamas kaip solidus vyresnio amžiaus vyriškis šiek tiek garbanotais žilais plaukais ir stačiakampe neilga barzda. Tokį jį matome ir Turgelių bažnyčios paveiksle. Šv. Petro rankose – raktai ir knyga, apaštalas, apsigaubęs Senojo Testamento patriarchams būdingu aukso spalvos apsiaustu, fone (arčiau dešinėje) – Romos Šv. Petro bazilika ir (tolumoje kairėje) – Jeruzalės bokštai. Geriausiai žinomas atributas – auksinis ir sidabrinis raktai – šv. Petro ikonografijoje atsiranda V amžiuje, kaip Petrui skirtų Kristaus žodžių vaizdinys ir simbolis: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“ (Mt 16, 19). Evangelijos knyga Petro rankoje – visų apaštalų, skelbusių pasauliui Gerąją Naujieną, privalomas atributas.

Tačiau kodėl krikščioniškojo meno istorijoje šv. Petras dažniausiai vaizduojamas melancholiškos išraiškos, susirūpinęs? Liūdnokas, susimąstęs Petras ir šiame viršelyje. Priežastis taip pat slypi Evangelijos pasakojimuose. Betsaidoje gimęs, Kafarnaume gyvenęs ir su broliu Andriejumi Jėzų nusekęs Petras Naujajame Testamente atsiskleidžia kaip paprastas, kiek ribotas, o kartais – impulsyvus žmogus. Jis dalyvauja svarbiausiuose Jėzaus istorijos įvykiuose: Sinagogos vyresniojo dukters prikėlime, Kristaus atsimainyme, Alyvų sodo agonijoje. Petras dažnai kalba visų apaštalų vardu, nebijo Jėzaus klausti ir prašyti paaiškinimų. Į Mokytojo klausimą: „Gal ir jūs norite mane palikti?“, atsako pirmasis: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67–68). Jėzus Simoną (toks tikrasis Petro vardas) pavadina Petru – Uola, ir užtikrina: „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Tačiau, nepaisant teofaninių išgyvenimų, Simonas Petras siaubingai bijo Kristaus suėmimo ir, jam kenčiant, tris kartus išsižada savo Mokytojo. Greitai suvokia savo išdavystės niekingumą, gailisi, ir Kristus jam atleidžia. Petras nėra nei asketas, nei diplomatas, priešingai – jis ginčijasi ir protestuoja, kai Mokytojas pasako turėsiąs mirti arba kai Paskutinės vakarienės metu nori nuplauti jam kojas.

Vis dėlto Petras yra pirmasis apaštalas, atnešęs krikščionybę į Romą, jis yra Romos krikščionių bendruomenės įkūrėjas ir koordinatorius, turėjęs dovaną daryti stebuklus ir Amžinajame mieste kankinio mirtimi paliudijęs tikėjimą į Kristų. Pasak senos tradicijos, Petras paprašęs budelių nukryžiuoti jį žemyn galva, kad jo mirtis nesilygiuotų į Kristaus.

Taigi, impulsyvus, sangviniškas Petras Dievo valia tapo didžiu tikėjimo vyru ir kankiniu, pirmuoju popiežiumi, Kristaus vikaru, Bažnyčios vadovu. Betsaidos žvejys vedė jauną trapią krikščionių bendruomenę per to laiko pagoniško pasaulio kontroversijas, įtampas ir baimes. Pirmasis simbolis, apibūdinantis Petro vaidmenį ir svarbą Bažnyčioje, yra „katedra“ arba „sostas“ – galios mokyti, valdyti ir vesti tikinčiąją tautą ženklas. Šv. Petro sostas – Vatikano Šv. Petro bazilikos didžiojo altoriaus akcentas, Berninio šedevras, iškylantis absidėje kartu su Šventosios Dvasios balandžio alegorija – Dvasios, kuri vedė ir veda Bažnyčią.

Šv. Petro, apaštalo, Sosto šventė Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima vasario 22 d. Ji pabrėžia Petro, kaip Jėzaus įpėdinio, tarnystės svarbą ir yra ypatingos, vadovaujančios ir Bažnyčios vienybę užtikrinančios Petro sostinės Romoje šventė. Jos istorija susijusi ir su medžiagišku „sostu“, tai yra su kėde, priskiriama pačiam apaštalui Petrui. Ši relikvija saugoma minėto Berninio bronzinio sosto viduje, tarsi relikvijoriuje. Nors kurį laiką gyvavęs tikėjimas sosto tikrumu buvo paneigtas, tačiau niekas nepaneigė tikrosios vasario 22-ąją minimos šventės prasmės – apaštalo Petro ir jo įpėdinių pašaukimo saugoti Bažnyčios tikėjimą ir vienybę.

Šv. Petras šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – gunktelėjęs pagyvenęs vyras dramatiškų debesų fone. Jo veidas ir laikysena byloja apie trapią žmogaus prigimtį, peizažas kuria neramią nuotaiką. Žiūrėdami į šį šv. Petrą galime prisiminti, kad nemažai krikščionių nepripažįsta Petro įpėdinių pirmumo arba jį suvokia kitaip nei katalikai. Vis dėlto šv. popiežius Jonas Paulius II ragina visiems kartu ieškoti tokių šios tarnystės vykdymo formų, kurios ir šiandien būtų priimtinos visiems krikščionims. Ir mes, paėmę į rankas „Mgnificat“ knygelę ar tiesiog kasdien kalbėdami „Tėve mūsų“, galime melsti ekumenizmo dvasios ir atsiminti, kad į Bažnyčios gyvenimą „Tėve mūsų“ maldą įvedė mūsų viršelio herojus.

Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

• «
• »