26
05 /
2012
GEGUŽĖS 26 D.
Kunigas Pilypas Neris (1515–1595 m.)
Šv. Pilypas Neris kartais vadinamas džiaugsmingu Dievo paukšteliu. Jis buvo tikrai nepaprastas šventasis: pilnas netikėtumų, bravūriškas, tiesmukas, bet kartu – jautrus bei įžvalgus, nesilaikantis įprastų „šventumo“ taisyklių, karštai įsimylėjęs Dievą ir taip pat karštai Jį skelbiantis. Jo asmenybė patraukdavo įvairiausių luomų, amžiaus, pažiūrų ir išsilavinimo žmones.
Vaikystė ir pašaukimo paieškos
Pilypas gimė 1515 metų liepos 22 d. Florencijoje. Anksti neteko motinos. Tačiau, nepaisant šios netekties, jo vaikystė buvo rami, berniukas buvo romus bei linksmo būdo. Mokėsi muzikos, poezijos, mylėjo gamtą. Suėjus aštuoniolikai, buvo pasiųstas į Kasiną (Cassino) pas vieną komersantą mokytis amato. Iš krautuvėlės balkono atsivėrė vaizdas į Kasino kalną, ant kurio stūksojo garsioji abatija, ir Pilypas nuo jos nebenuleido akių!
Tačiau jis nebuvo sukurtas vienuolio gyvenimui. Keletą mėnesių nuolat lankė benediktinus, bet paskui nusprendė persikelti į Romą, kur lankė kursus prie La Sapienza universiteto. Tačiau ir moksluose jaunuolis nerado to, ko ieškojo, tad būdamas dvidešimt ketverių surišo visas savo knygas (pasiliko tik Bibliją ir šv. Tomo Akviniečio Summa theologica) į ryšulį ir pardavė jas turguje, o gautus pinigus išdalijo vargšams. Po to tapo keliaujančiu pamokslininku ir nuolatiniu vargingiausių miesto kvartalų, labiausiai apleistų ligoninių bei niūriausių kalėjimų lankytoju. Linksmas grynakraujis toskanietis nešė ten karščiausios krikščioniškosios artimo meilės liudijimą.
Sostinėje tuo metu klestėjo palaidas gyvenimas. Daugelis dvasininkų buvo daugiau politikai, nerodantys jokio susidomėjimo žmonių reikalais. Užtat Pilypas vaikščiojo po miestą sėkmingai pamokslaudamas ir atvertinėdamas paprastus žmones.
Švytintis, sąmojingas, niekada neieškantis kandaus žodžio kišenėje ir be galo geras, supratingas ir pasirengęs visiems padėti Pilypas (švelniai vadinamas geruoju Pipu) buvo tapęs Romos priemiesčių nutrūktgalvių vaikigalių stabu. Dėl šių vaikų, dėl jų sielų ir kūnų sveikatos Pilypas nesigėdijo gatvėse ar prie prabangiausių rūmų vartų prašyti išmaldos. Kartą vienas ponas, kuriam įgriso jo prašymai, sugalvojo atsikratyti juo trenkdamas smagų antausį. Pilypas nesuglumo ir šypsodamasis tarė: „Tai buvo skirta man, ir už tai jums dėkoju. O dabar duokite ką nors ir mano vaikams.“
Oratorijos įkūrimas ir veikla
1548 m. Pilypas įkūrė grupę pasauliečių, kurie ligoninėse slaugė sveikstančius ligonius. Pilypo nuodėmklausys Persianas Rosa pasiūlė jam grįžti į mokslus ir tapti kunigu. Pilypas taip padarė ir 1551 m. gavo kunigo šventimus, tapo plačiai žinomu nuodėmklausiu ir pasiūlė savo atgailaujantiesiems rinktis į laisvus, nevaržomus pokalbius dvasinėmis temomis. Kuomet grupės tapo pernelyg didelės, į pagalbą pasisiūlė kiti kunigai, žmonės juos vadino oratorionais (dėl maldų iškalbingumo). Šiuo vardu buvo vadinama 5 jaunų kunigų grupė, kuri kartu su Pilypu dirbo Šv. Jokūbo bažnyčioje ir jo vadovaujama tęsė dvasinius pratimus.
Oratorijos širdies branduolys nuo pačios jos egzistavimo pradžios buvo meilė Dievo Žodžiui. „Familiaris tractatio Verbi Divini – šeimyninis, intymus Dievo Žodžio nagrinėjimas“ – tai tapo ir yra pagrindinė Oratorijos ypatybė. Tapo aišku, kad Dievo Žodis yra itin gyva, amžinoji versmė, iš kurios visuomet teka gyvasis vanduo.
Oratorionų draugija oficialiai buvo popiežiaus Grigaliaus XIII patvirtinta 1575 m. Pilypas tapo pirmuoju draugijos vyresniuoju.
Šv. Pilypo dvasia ir būdas
Pilypas buvo labai turtingos dvasios, be galo humaniškai elgėsi su kitais ir kaip šv. Pranciškus buvo atviras gyvenimo džiaugsmui, ramybei, priėmė save ir savo netobulumus. Kai jo širdis būdavo sklidina džiaugsmo ir padėkos, jis sakydavo: „Atsitrauk, Viešpatie, atsitrauk. Sulaikyk savo malonės bangą.“ Kartu jis meldė Viešpatį uždėti jam ant galvos savo ranką, nes „kitaip be Tavo pagalbos Pilypas vėl iškrės kokią kvailystę.“
Baigęs Mišias ir atsisveikindamas su tikinčiaisiais paprastai sakydavo: „Jūsų maldos valanda baigėsi, tačiau nesibaigė laikas daryti gera.“ Jis puikiai sugebėjo trumpomis mintimis perteikti krikščionybės mokymą bei dvasinę išmintį. Iš lūpų į lūpas perduodamos jos tapo daugelio kartų religinio paveldo dalimi. Tai įrodo tą stiprią ir lemiamą įtaką, kurią jis darė savo ir ne vien savo laiko religiniam bei visuomeniniam gyvenimui.
Pilypo humoras, jo linksmumas nebuvo tik savaiminiai dalykai. Jis šias savybes labai sąmoningai ugdė ir lavino. Kodėl jis tai darė? Juk, rodytųsi, šventiems žmonėms nedera užsiimti juokeliais ir veltui gaišti savo šventą laiką. Šv. Pilypas mėgdavo sakyti, jog linksmiems žmonėms yra lengviau būti geriems.
Linksmumas priverčia pernelyg neišpūsti ir nesureikšminti savo problemų ir rūpesčių. Šv. Pilypas garsėjo kaip tas, kuris pagelbėdavo žmonėms išeiti iš savo liūdesio ir depresijų. Ir tai darydavo ne kokiais nors metodais, kurių niekada neturėjo, bet savo nepaprastu jautrumu ir įsiklausymu į žmogų. Jis paprasčiausiai mylėjo ir buvo pasiruošęs žmogui pagelbėti bet kokia kaina, net jei liktų nesuprastas ar net atmestas.
Mirė Pilypas sulaukęs aštuoniasdešimties, keletą kartų atsisakęs kardinolo titulo. Jo palaikus apžiūrėję gydytojai nustatė, jog jo širdies raumuo buvo daug didesnis nei paprastai būna, o du šonkauliai išlinkę, kad ta meilės Dievui bei žmonėms kupina širdis turėtų vietos plakti. Pilypą 1622 metais kanonizavo Grigalius XV.
Oratorijos kongregacijos šiandien
Daugiau 400 metų egzistuoja oratorionų kongregacija, kuri neturi jokių vienuolinių įžadų. Pats šv. Pilypas Neris pripažino tik vieną vienintelę jungtį, vienijančią oratorionų bendruomenę – tarpusavio meilės jungtį. Jis labai griežtai pasisakė prieš bet kokius įžadus, regulas ar kitas išorines formas, kurios galėtų tapti Oratorijos pamatu. Oratorijos tradicijoje dėl to net yra sakoma, kad oratorionu žmogus turi būti gimęs.
Šiandien visame pasaulyje yra 79 Oratorijos kongregacijų ir apie 800 narių.
Vilniuje oratorionų kongregacija įsikūrusi Antakalnio gatvės pradžioje esančiame buvusios šv. Petro ir Povilo špitolės pastate. 2004 metų spalio 21 d. J. E. kardinolas A. J. Bačkis, dalyvaujant J. E. apaštaliniam nuncijui Peteriui Stephanui Zurbriggenui bei Vilniaus kunigams, pašventino restauruotus Oratorijos namus. Nuo 2004 m. spalio šiuose namuose buvo pradėtas bendras Vilniaus oratorionų gyvenimas. Šv. Pilypo Nerio oratorijos bendruomenę sudaro kunigai: Hansas Friedrichas Fischeris, Albertas Bortiakas, Algirdas Toliatas bei diakonas Miroslavas Petrovskis.
Parengta pagal Piero Lazzarin „Šventųjų knygą:“, Vilniaus šv. Filipo Nerio Oratorijos bendruomenės bei www.bernardinai.lt informaciją
