Šv. Porfirijus Atėnietis

GRUODŽIO 2 D.

šv. Porfirijus Atėnietis (1906–1991 m.)

Šv. Porfirijus Atėnietis (tikrasis vardas – Evangelas Bairaktaris) gimė 1906 m. vasario 7 d. Graikijoje, Eubojos saloje. Jo tėvai, neturtingi valstiečiai, pamaldūs ir mylintys Dievą, vargiai sudūrė galą su galu. Norėdamas uždirbti pinigų ir išlaikyti didelę šeimą, tėvas Leonidas iškeliavo į Ameriką. Mažasis Evangelas buvo ketvirtasis vaikas šeimoje; dar visai mažas kalnuose ganė avis, o sulaukęs septynerių jau įsidarbino Chalkidės mieste parduotuvėje. Ten dirbo dvejus ar trejus metus, vėliau dar dvejus metus – giminaičio krautuvėlėje, Pirėjoje.

Sulaukęs dvylikos metų, Evangelas slapta iškeliavo į Atono kalną, – mat perskaitė šv. Jono Kalivito (Atsiskyrėlio) gyvenimo aprašymą ir troško taip pat gyventi. Dievo apvaizda nuvedė jį į Kafsokalivijos šv. Jurgio atsiskyrėlių namelį. Ten jis tapo dviejų senų vienuolių, pagarsėjusių griežtumu, mokiniu, ištikimai jų klausė, ugdydamasis artimo meilę ir visišką paklusnumą.

Keturiolikos metų jau tapo vienuoliu, gavo Niceto vardą, dar po dvejų metų davė amžinuosius įžadus. Po kiek laiko Dievas apdovanojo vienuolį Nicetą aiškiaregystės dovana. Bet, sulaukęs devyniolikos metų, sunkiai susirgo ir turėjo palikti šventąjį Atono kalną. Tad sugrįžo į gimtąją salą ir apsistojo šv. Charalampo vienuolyne.

1926 m., būdamas dvidešimties, Nicetas gavo kunigo šventimus ir Porfirijaus vardą, sulaukęs dvidešimt dvejų jau buvo dvasios tėvas, žmonės eidavo pas jį atlikti išpažinties. Šv. Charalampo vienuolyne Porfirijus praleido dvylika metų, dar trejus metus – kitame vienuolyne. 1940 m., prieš pat II Pasaulinio karo pradžią, jis persikėlė į Atėnus, sutikęs eiti Atėnų poliklinikos rektoriaus ir dvasios tėvo pareigas. Jo paties žodžiais tariant, trisdešimt treji ten praleisti metai prabėgo kaip viena diena, nepaisydamas nuovargio jis vykdė savo dvasinę tarnystę, stengdamasis palengvinti žmonių vargus ir kančias.

1955 m. Porfirijus persikėlė į Atėnų priemiestyje, Kalisijoje, esantį nediduką šv. Mikalojaus vienuolyną, priklausantį Pentelio vienuolynui, ir uoliai prižiūrėjo nedidelį vienuolyno ūkelį. Žinoma, neapleido ir intensyvios dvasinės tarnystės. 1979 m. vasarą išvyko į Milesį, trokšdamas įgyvendinti svajonę ten įkurti vienuolyną. Iš pradžių jis tikrai sunkiomis sąlygomis gyveno vagonėlyje, vėliau – mažytėje celėje, pastatytoje iš betono blokelių, ir nesiskųsdamas kentė išmėginimus, kuriuos kėlė prasta sveikata. 1984 m. persikėlė į dar statomą vienuolyno pastatą. Sunkiai sirgdamas, apakęs, jis nepaliaudamas dirbo, neskaičiuodamas, kiek tai kainuoja jėgų. 1990 m. vasario 26 d., padėjus kertinį akmenį bažnyčiai, pašvęstai Kristaus Atsimainymui, Dievas suteikė Porfirijui malonę išvysti, kaip svajonė įgyvendinama.

Paskutiniais gyvenimo žemėje metais Porfirijus ruošėsi užmigimui. Labai troško atsitraukti į šventąjį Atono kalną, į mylimą Kafsokalivijos atsiskyrėlių buveinę, ir ten, slaptoje ir tyloje, kaip nugyveno ir visą gyvenimą, palydėti savo sielą pas jos Sužadėtinį. Kelis kartus yra prasitaręs: „Jau esu senas, trokštu numirti ten, aukštai.“ Ir palaiminga mirtis aplankė jį celėje 1991 m. gruodžio 2 d. rytą. Paskutinieji Porfirijaus ištarti žodžiai buvo iš Viešpaties Aukščiausiojo Kunigo maldos: „Tegul visi bus viena.“

Šv. Porfirijų kanonizavo Ekumeninis Patriarchatas 2013 m. lapkritį, jo šventė švenčiama gruodžio 2 dieną.

Vertė Ieva Venskevičiūtė

• «