06
12 /
2023
Žodis „pabėgėliai“ šiandien kelia įvairių asociacijų: vieniems tai jau įkyrėjusi tema, girdėta per Vakaro žinias, kitiems – grėsmė tautų savitumui, dar kitiems – erdvė ir proga misijai, kurią Jėzus patikėjo savo mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Ačiū Dievui, kad jis pažadina savo Bažnyčioje vaisingų šakelių, kurios, apvalytos nuo savanaudiškumo luobų, duoda saldžių evangelinių vaisių tiems, kurie yra išalkę ir ištroškę saugumo, žmogiškumo bei tikrumo. Tokia buvo šventoji mergelė Pranciška Ksavera Kabrini (Francesca Saverio Cabrini, 1850–1917), jos gyvenimas glaudžiai susijęs su pagalbos ieškantiems prieglobsčio kituose kraštuose misija.
***
Pranciška gimė 1850 m. liepos 15 d. Sant Andželo Lodidžano (Sant’Angelo Lodigiano) mieste Italijoje. Likusi našlaitė be tėvo ir motinos, norėjo apsigyventi vienuolyne, tačiau dėl silpnos sveikatos nebuvo priimta. Tuomet ji sutiko rūpintis našlaičių prieglauda, kurią jai patikėjo Kodonjo (Codogno) parapijos kunigas. Ką tik baigusi pedagogikos studijas mergina nuveikė nepaprastai daug: ji įtikino kelias bendražyges prisijungti prie jos, taip sudarydama pradinį Švenčiausiosios Jėzaus Širdies seserų misionierių instituto (Institutum Missionalium Virginum a Sacro Corde Jesu) branduolį. Įkvėpta didžio šventojo Pranciškaus Ksavero ji pasivadino jo vardu ir svajojo išplaukti į Kiniją, tačiau popiežius Leonas XIII jos vieta misijoms nurodė Ameriką, kur dramatiškomis ir nežmoniškomis sąlygomis gyveno tūkstančiai italų emigrantų. Motina Kabrini per audienciją buvo išdėsčiusi jam savo misionierišką dilemą, tačiau popiežius atsakė: „Ne į Rytus, o į Vakarus.“ Teko iškeisti svajones apie kelionę Kinijon į tikrovę – kelionę Niujorkan.
Atvykusi į Jungtines Valstijas Pranciška Ksavera sužinojo, kad arkivyskupas Maiklas Koriganas (Michael Corrigan) jos dar nelaukia. Kai jie pirmą kartą susitiko, jis pasiūlė jai grįžti į Italiją. Pranciška Ksavera atsisakė, primindama, kad ją atsiuntė popiežius ir ji čia pasiliks. Iš tiesų 1889 m. kovo 31 d. joms atvykus į Niujorką niekas nepasitiko. Pirmą naktį Jungtinėse Valstijose motina Kabrini ir jos seserys praleido niūrioje trobelėje pačiame italų geto centre. Jos negalėjo užmigti ir budėjo pavargusios, tačiau ramiai pasinėrusios į maldą. Vėliau savo vienuolyne jas svetingai priėmė Gailestingosios seserys ir supažindino su miestu. Naujajame Pasaulyje, kitoje kultūroje, neturėdama ryšių ir lėšų, nemokėdama kalbos, motina Kabrini drąsiai ėmėsi darbo. Vėl apsilankiusi pas arkivyskupą Koriganą jau sulaukė paramos ir draugystės. Jis davė sutikimą įsikurti name, kurį joms skyrė italų grafienė di Česnola (di Cesnola). 1890 m. Verbų sekmadienį žemės sklype, kurio dalį misionierės skyrė vienuolynui, buvo iškilmingai atidaryta našlaičių prieglauda italų vaikams.
Manhatano Žemutinio Ist Saido (Lower East Side) rajone, kur gyveno neturtingiausi italai, seserys įsteigė nemokamą mokyklą. Jos taip pat dėstė katekizmą vienoje italų parapijoje. Motina Kabrini su seserimis nuolat keliavo italų rajono gatvėmis, lankydama šeimas, stengdamasi joms padėti, palydėti ir priartinti joms Dievą. Kad išlaikytų save ir našlaičių prieglaudą, seserys turėjo prašyti išmaldos, nes pagalbos, kurią gaudavo iš kitų vienuolinių kongregacijų ir turtingų asmenų, nepakako išlaikyti visus našlaičius – jų skaičius vis didėjo.
1890 m. liepą, kai reikalai Niujorke klostėsi gerai, motina Kabrini su pirmosiomis postulantėmis iš Šiaurės Amerikos grįžo į Italiją, į noviciatą Kodonjuje. Ji vėl vyko į audienciją pas popiežių Leoną XIII, kuris greitai tapo jos draugu ir padėjėju. Švč. Jėzaus Širdies seserys misionierės Amerikoje gyveno dar tik dvejus metus, tačiau motina Kabrini jau siekė išplėsti misijas ir į Lotynų Ameriką. Jos tikslas buvo Nikaragva, o po metų – Argentina, kur Buenos Airių arkivyskupo kvietimu ji atidarė mokyklą.
Grįžusi į Europą, 1898 m. ji įsteigė studentų bendrabutį Paryžiuje ir kurį laiką žvalgėsi po Londoną, ketindama ten įkurti misiją. 1899 m. įkūrė mokyklą Madride. XX a. pradžioje motina Kabrini nuvyko į Čikagą, kur buvo didelė italų kolonija, ir ten įsteigė parapinę mokyklą. Iš Čikagos keliavo į Skrantoną Pensilvanijoje, vėliau į Niuarką Naujajame Džersyje, kur italų migrantai prašė mokyklų. Ji ieškojo sprendimų, kurie suteiktų lėšų išlaikyti nemokamas mokyklas. Pranciška Ksavera vyko ir į Uolinius kalnus, kur buvo įsikūrusi nepasiturinčių italų migrantų kolonija, daugiausia dirbusių kasyklose labai sunkiomis sąlygomis. Švč. Jėzaus Širdies seserys misionierės ten dirbo parapijos mokykloje, o vėliau – našlaičių prieglaudoje. 1903 m. motina Kabrini septynias dienas traukiniu keliavo iš Čikagos į Sietlą, kad ten įkurtų mokyklą ir našlaičių prieglaudą italų imigrantams. Ji svajojo įkurti misijas Aliaskoje, ir jei būtų gyvenusi ilgiau, galbūt tai būtų pavykę. Svajonė vykti į Kiniją išliko visą gyvenimą. Darbai vakarinėje JAV pakrantėje priartino ją prie Tolimųjų Rytų, tačiau į Kiniją ji taip ir nenuvyko (tai padarė jos seserys, praėjus keletui metų po motinos Kabrini mirties). Ugdymo ir vaikų globos misijas 1905 m. ji išplėtė į Kaliforniją, kur buvo italų ir meksikiečių migrantų gyvenvietės. Vėliau Santa Monikos kalnuose įkūrė tuberkuliozės profilaktoriumą. Iš viso JAV, Lotynų Amerikos ir Europos šalyse ji įkūrė 67 misionieriškas įstaigas, kurios pasitarnavo ligoniams ir vargšams gerokai anksčiau, nei valstybinės įstaigos pradėjo teikti plataus masto socialines paslaugas.
Motina Pranciška Ksavera mirė nuo maliarijos komplikacijų, sulaukusi 67 metų, 1917 m. gruodžio 22 d. Čikagos Kolumbo ligoninėje, ruošdama kalėdinius saldainius vietos vaikams – net mirties valandą ji nenorėjo nustoti tarnauti Jėzui, gyvenančiam kitame žmoguje.
***
1938 m. lapkričio 13 d. popiežius Pijus XI motiną Kabrini paskelbė palaimintąja, o 1946 m. liepos 7 d. popiežius Pijus XII ją kanonizavo. Beatifikacijos stebuklas susijęs su regėjimo sugrąžinimu kūdikiui, apakusiam dėl per klaidą jam sulašintų vaistų. Šis vaikas, vardu Piteris Smitas (Peter Smith, 1921–2002), dalyvavo jos beatifikacijoje ir tapo kunigu. Romos martirologe šv. Pranciška Ksavera minima gruodžio 22 d., jos mirties dieną, o JAV – lapkričio 13 d., beatifikacijos dieną.
1950 m. popiežius Pijus XII paskelbė Pranciškų Ksaverą Kabrini migrantų globėja, pripažindamas jos pastangas dėl jų visoje Amerikoje: mokyklose, našlaičių prieglaudose, ligoninėse ir kalėjimuose. Motina Kabrini yra šventoji, kurios užtarimo prašoma įvairiuose kasdienio gyvenimo dalykuose, net tokiuose paprastuose, kaip patekus į spūstį ar ieškant vietos pasistatyti automobiliui.
Savo veržliu evangeliniu gyvenimu ir nepaprasta drąsa motina Kabrini tapo tikru palaiminimu patyrusiems įvairiausias emigracijos problemas. Ji buvo saugumo ir meilės uostas tiems, kurie nežinojo, kur kreiptis. Šv. Pranciškos Ksaveros Kabrini įkvėpti ir mes būkime tie, kurie savo pastangomis, darbu ir malda padedame atkurti ir gydyti negandų, nuodėmės, ligos, vienatvės ir nesaugumo sužeistą Jėzaus veidą kitame žmoguje. „Dažnai kalbėkite apie dangų tiems, kurie į jus kreipiasi, įtikinkite juos pamilti jį ir dorybes, kurių reikia, kad galėtume patekti į savo brangią Tėvynę. Juk jei žinosite, kaip savo uolumu, geru pavyzdžiu ir pavyzdingu religingu elgesiu patraukti ten sielas, galite būti tikri, kad vartai bus atverti ir jums “ – rašė šv. Pranciška Ksavera Kabrini.
Kun. Martynas Povylaitis SC
