09
03 /
2015
KOVO 9 D.
Šv. Pranciška Romietė (1384–1440 m.)
Pranciška Busa de Leoni gimė 1384 m. kilmingoje šeimoje. Jos tėvai buvo turtingi, tačiau mokė Prancišką rūpintis žmonėmis ir gyventi krikščioniškai. Būdama vienuolikos metų, Pranciška pranešė tėvams, kad norėtų tapti vienuole. Tačiau tėvai paragino ją galvoti apie santuoką. Pagal paprotį jie patys parinko Pranciškai porą. Tuomet jai tebuvo dvylika.
Pranciška ir jos vyras Lorencas de Poncianis (Lorenzo de Ponziani), popiežiaus armijos karininkas, iš tiesų pamilo vienas kitą. Nors santuoka buvo tėvų suplanuota, jie laimingai gyveno 40 metų, susilaukė 6 vaikų.
Pranciška kartu su giminaite Vanoza kasdien melsdavosi ir atgailaudavo dėl Bažnyčios, kuri tuo metu išgyveno išbandymų laikotarpį. Bažnyčia kentėjo nuo skilimo, vienu metu skirtingose vietose rezidavo du, o kartais netgi trys popiežiai. Roma buvo apgriauta karų, po miestą slankiojo vilkai, Šv. Petro aikštėje ganėsi avys, visur plito maras. Nuo šios ligos mirė ir du Pranciškos vaikai.
Pranciška dieną praleisdavo melsdamasi, tarnaudama vargšams bei ligoniams ir rūpindamasi savo šeima. Pasakojama, kad miegodavo vos dvi valandas. Dėl gebėjimo gydyti (ypač moteris) buvo laikoma tiesiog stebukladare.
Pranciška visą gyvenimą ilgėjosi vienuolyno tylos, tačiau pirmiausia jai buvo lemta rūpintis kenčiančiais. Dalį savo rūmų ji pavertė ligonine ir rūpinosi sergančiaisiais (1417–1418 m.). Kai Romoje siautė ligos ir skurdas, ji ne tik duodavo varguoliams savo pinigų, bet ir pati drauge su Vanoza eidavo prašyti išmaldos. Kitos turtingos moterys, įkvėptos jų pavyzdžio, irgi ėmėsi globoti skurstančiuosius. Pranciškos namai tapo gėrio buveine.
Vykstant karams tarp teisėtai išrinkto popiežiaus ir antipopiežiaus, Pranciškos vyras Lorencas vedė armiją, kuri gynė tikrąjį popiežių. Kol jis buvo mūšyje, priešai užgrobė jo valdas ir turtus. Lorencas buvo sužeistas ir grįžo namo, kad mylinti žmona jį slaugytų. Jis mirė 1436 m.
Po vyro mirties Pranciška tapo vienuole ir netrukus – jos pačios įkurto seserų oblačių vienuolyno vyresniąja. Šiam ordinui priklausė kilmingos moterys, užsiimančios karitatyvine veikla, gyvenančios pagal šventojo Benedikto regulą. Ordinas buvo įsteigtas 1425 m., 1433 m. patvirtintas popiežiaus Eugenijaus IV. Tais pačiais metais ordinui paskirtas pastatų kompleksas netoli Kapitolijaus, kur ordino seserys gyvena iki šiol.
Pranciška buvo ir mistikė: jos nuodėmklausio Džovanio Matiočio (Giovanni Mattiotti) užrašytose Pranciškos vizijose daug pamokomų dalykų, o vizijų datos dažniausiai susijusios su pagrindinėmis religinėmis šventėmis; paskutiniais gyvenimo metais ji nuolat šalia savęs matydavo angelą, kurio šviesoje naktimis galėdavusi skaityti ir rašyti. Taip ją pavaizdavo ir garsusis tapytojas Karavadžas (Caravaggio).
Pranciška mirė 1440 m. kovo 9 d. Po kelių ekshumacijų galiausiai jos relikvijos sudėtos stikliniame karste Naujojoje Šventosios Marijos bažnyčioje. Vėliau ši bažnyčia pervadinta Šv. Pranciškos Romietės vardu. 1608 m. Pranciška popiežiaus Pauliaus V paskelbta šventąja. Laikoma moterų, vairuotojų ir Romos globėja. Pranciškus Salezietis pavadino šv. Prancišką viena didžiausių šventųjų. Ši šventa moteris mokėjo gražiai suderinti šeimos gyvenimą, savo asmeninį ryšį su Dievu ir troškimą padėti kitiems.
„Magnificat“ redakcija
