04
10 /
2012
SPALIO 4 D.
Šv. Pranciškus Asyžietis (1181/1182–1226 m.)
Šventojo Pranciškaus Asyžiečio tikėjimas
„Tikėjimo slenkstį galima peržengti tada, kai išgirstamas Dievo žodis ir kai širdis leidžiasi perkeičiama malonės. Įeiti pro šias duris – tai įsipareigoti prieš mus esančiam keliui, kuriuo eisime visą gyvenimą“, – savo apaštaliniame laiške Tikėjimo vartai mums sako popiežius Benediktas XVI. Tikėjimo dėka daugybė vyrų ir moterų pasišventė Kristui, palikdami viską, kad galėtų gyventi evangeliniu paprastumu. Šventojo Pranciškaus Asyžiečio pavyzdys mums kalba apie tai, kaip tikėjimas Kristaus žodžiu, Eucharistija ir Bažnyčia leidžia eiti iki savo šventumo kelio tikslo.
Dievo žodis. Kalavijas, perveriantis mūsų širdis.
Šv. Pranciškus netyrinėjo Šventojo Rašto, jis labiau mėgo tiesiog skaityti šventąjį tekstą. Evangelija jam reiškė ne pasakojimą ar šventą istoriją, bet vieno asmens kvietimą kitam. Tai pats Kristaus gyvenimas, kuriuo Jis dalijasi, kad sektume Juo. Pranciškus puikiai suprato, kad tiek Dievo žodis, tiek Eucharistija yra mums palikti ženklai, skirti nuolatiniam Dievo buvimui tarp žmonių užtikrinti. Todėl, kai šventasis Bernardas norėjo prisijungti prie šventojo Pranciškaus, pastarasis vis dar ieškojo savo kelio: „Jie kartu meldė Viešpatį parodyti savo valią pirmajame jų atverstame šventosios knygos puslapyje“, – rašo šv. Bonaventūras. Pasimeldę Pranciškus ir Bernardas atvertė naująjį Testamentą tris kartus. Kaskart jie atversdavo žodžius, kuriais buvo kviečiami visko atsisakyti, kad sektų Jėzumi: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje“ (Mt 19, 21), po to – „Nieko neimkite kelionei“ (Lk 9, 3) ir galų gale – „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ (Mt 16, 24) Jie tučtuojau nusprendė įgyvendinti šiuos patarimus ir būtent todėl Pranciškus vėliau parašys: „Pats Viešpats man atskleidė, kad turėčiau gyventi pagal Šventosios Evangelijos regulą.“
Dieviškasis žodis šventajam Pranciškui buvo visų pirma kvietimas kažką daryti, kad šiuos žodžius įgyvendintų asmeniškai įsipareigodamas. Kartą per šv. Motiejaus šventę Pranciškus išgirsta Evangeliją, kurioje mokiniai siunčiami į misiją. Po Mišių jis, nuėjęs pas kunigą, paprašo paaiškinti šiuos žodžius. Kai Pranciškus išgirsta, kad Jėzaus mokiniai neturi turėti su savimi nei aukso, nei sidabro, nei pinigų ir kad į kelionę neimtų nei piniginės, nei krepšio, nei duonos, jo širdis prisipildo džiaugsmo ir jis sušunka: „Štai ko aš noriu, štai ko ieškau, štai ką įgyvendinti trokštu savo širdies gelmėje.“
1223 m. reguloje Pranciškus rašo: „Mažesniųjų brolių regulą sudaro mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos vykdymas.“ Pranciškus paraidžiui priėmė Dievo žodį, o tai gali pasirodyti naivoka. Taip jis padarė ir tada, kai Kristus paprašė atstatyti Jo namus: Pranciškus ėmėsi mažos šv. Damijono bažnyčios, bevirstančios griuvėsiais, remonto. Pranciškus nėra, kaip šiandien sakoma, fundamentalistas. Jis nenori sustoti ties paraidiniu supratimu, ties atskirais Šventojo Rašto žodžiais, jis tiesiog nori leistis jų įtraukiamas. Pagrindinis jo tikslas yra suderinti sielos gyvenimą su kasdienybe ir taip pasiekti panašumą su Kristumi. Pamokymuose jis sakys: „Vargas tiems vienuoliams, kurie Viešpaties duotas gėrybes, užuot saugoję savo širdyje ir parodę kitiems darbais, labiau trokšta parodyti žodžiais, siekdami atlygio.“ (20–21) Tiesos sakymas, bet jos nevykdymas – nuodėmė, kuri griauna Gyvenimo Žodį.
Eucharistija. Jėzus prisiima mūsų žmogiškumą.
Pranciškus sakys, kad tik Eucharistijoje ir Dievo Žodyje mes galime regėti patį Dievą. Pirmojoje pamokymų dalyje Pranciškus keletą kartų pakartoja: „Žvelkime ir tvirtai tikėkime, kad tai, ką regime, tikrai yra jo Švenčiausiasis Kūnas bei gyvas ir tikras Kraujas.“
Žodžius „regėti“ ir „tikėti“ dažnai vartoja evangelistas Jonas. „Parodyk mums ženklą, – prašoma Jėzaus. – Kai būsime pamatę, mes tavęs klausysimės, tave seksime ir tavimi tikėsime.“ Labai žmogiška yra pirma pamatyti stebuklą ir tik tada tikėti jo vykdytoju. Jėzui yra priešingai, o dar tiksliau – regėti ir tikėti papildo vienas kitą, eina greta. Kristus parodys, jog regėjimas ir tikėjimas yra neatskiriami. „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote ir netikite.“ (Jn 6, 35) Jėzus atiduoda save mums, Jis atsiduoda, kad būtų regimas ir kad Juo tikėtume. Būtent šitaip mes galime Jį priimti.
Ant šv. Damijono kryžiaus yra pavaizduotas vienas personažas, galintis mums padėti suprasti kelionę tikėjimo keliu. Tai romėnų šimtininkas. Jėzus per atstumą išgydė jo sūnų. Apie šį žmogų yra pasakyta: „Įtikėjo jis pats ir visi jo namai.“ (Jn 4, 53) Ant šimtininko peties matome pavaizduotą jo sūnaus veidą, o už jo – tris viršugalvius. Tai užuomina į įtikėjusią šimtininko šeimą. Šio vyro tikėjimas išreikštas dviem būdais: pirmiausia žvilgsnis, nukreiptas į Jėzų, jau rodo jo tikėjimą. Antra, trys ištiesti jo pirštai reiškia tikėjimą Trejybe. Šis šimtininkas simbolizuoja daugybę žmonių, kurie užaugo nepažindami Dievo, bet savo širdyse liko ištikimi nuolatiniams Šventosios Dvasios įkvėpimams.
Šventasis Pranciškus regi ir tiki, jog pašventinta duona ir vynas yra pats Jėzus. Šiame Kristaus buvime jis mato ir žodžių „aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20) išsipildymą.
Jis manė, jog eucharistinė auka turi užimti svarbiausią vietą bendruomenės ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai – slėpinys, per kurį Dievas nedvejodamas prisiėmė mūsų žmogiškumą tam, kad padovanotų žmonėms galimybę susivienyti su kenčiančiu ir pažemintu Jo kūnu. Būtent šiame sakramente susijungė kasdienis brolių gyvenimas ir broliškos meilės bei ramybės idealas, kurį įgyvendinti jie siekė visomis jėgomis. Kunigai, kurie prisijungdavo prie bendruomenės, tarnavo šiam sakramentui, o ne atvirkščiai. Pranciškus prašė, kad jie švęstų Mišias tik kartą per dieną. Jis norėjo, kad Eucharistija būtų švenčiama dėl jos pačios, o „ne dėl kokio nors žemiško dalyko, dėl baimės ar meilės kokiam nors žmogui ar dėl noro jam įsiteikti.“
Pranciškus savo reguloje rašė, kad miesteliuose, kuriuose gyvena broliai, jie turėtų raginti kunigus rūpintis pagarba Kristaus Kūnui ir laikyti Jį deramoje vietoje. Jei kunigai to nedarydavo, broliai buvo raginami tuo pasirūpinti patys.
Pranciškus labai gerbė kunigus, nes pats Dievas pasirinko per juos mums duoti savo Kūną. Kartą keliaudamas šventasis užsuko į vieną bažnyčią pasimelsti. Tuo metu joje buvo eretikas, kuris, pasinaudodamas tuo, kad Pranciškus buvo bažnyčioje, norėjo patraukti žmones į savo sektą. Tuo metu ir parapijos klebonas buvo sukėlęs skandalą, nes gyveno su moterimi. Tas žmogus, pribėgęs prie Pranciškaus, pasakė: „Jei kunigas gyvena su moterimi, ar reikia sutikti su jo mokymu ir reikšti pagarbą jo teikiamiems sakramentams?“ Šventasis nepakliuvo į eretiko paspęstas pinkles. Visiems parapijiečiams matant jis priėjo prie kunigo, atsiklaupė priešais jį ir tarė: „Aš nežinau, ar šios rankos yra suteptos, kaip kiti sako, bet net jei jos ir būtų tokios, tai nesumenkina sakramentų vertės ir veiksmingumo; šios rankos išlieka kanalu, kuriuo teka Dievo malonės ir dovanos. Aš jas bučiuoju iš pagarbos Tam, kuris joms suteikė šią galią.“
Tikėjimas, neatsietas nuo Bažnyčios
X amžiuje jau buvo atsiradusi Bažnyčios reformos idėja, troškimas sugrįžti prie pirmosios krikščionių bendruomenės pavyzdžio. Šis sumanymas vyravo ne tik tarp vienuolių bei kunigų, bet ir tarp pasauliečių, tų, kurie norėjo gyventi pagal Evangeliją, atsižvelgdami į savo sąlygas: rankų darbą ir šeimyninį gyvenimą. Kai kurie iš jų kūrė prieglaudas ir ypatingai rūpinosi vargšais. Kiti žengė dar radikalesnį žingsnį ir pasišventė Evangelijos skelbimui. Pavyzdžiu galėtų būti Vodesas (apie 1170 m.), aplink kurį susibūrė mokinių grupė. Išskirtiniai jų bruožai buvo pamokslavimas keliaujant ir evangelinis neturtas. Labai greitai atsirado priešprieša tarp jų ir Bažnyčios. Popiežius siūlė Vodeso mokiniams tęsti savo apaštalinę veiklą, bet nepamokslauti be vietinės dvasininkijos leidimo. Jie atsisakė paklusti, sakydami, kad geriau paklusti Dievui, o ne žmonėms. Vodeso mokiniai buvo paskelbti eretikais. Tuo laikotarpiu buvo daug panašių religinių judėjimų. Jie priekaištavo Bažnyčiai dėl jos valdžios, turtų ir per didelio kišimosi į politinius reikalus, dėl kurių dažnai buvo apleidžiama pastoracinė veikla ir gyvenimas pagal Evangeliją. Konflikto rizika buvo stipriai išaugusi Italijoje, nes pirkliai, valdantys miestus, ėmė konfliktuoti su vyskupais, kurių valdžia tuo metu nebuvo vien tik dvasinė.
Savo idėjomis Pranciškus buvo gana artimas šiems judėjimams, bet jau nuo pat pradžių jis palaikė glaudų ryšį su Bažnyčia. Pranciškaus gyvenimo būdas ir jo atkaklumas pamažu ėmė nešti vaisių. Nuo 1208-ųjų Asyžiaus gyventojai ėmė jungtis prie jo. Pranciškus ir jo bičiuliai greitai iškeliavo į misijas gatvėse, kviesdami žmones atsiversti. Iš pradžių jis apsiribojo ryšio su Asyžiaus vyskupu palaikymu, nes, kai Pranciškus atsisakė ankstesnio gyvenimo, šis vyskupas buvo jį paėmęs į savo globą. Kadangi prie jo jungėsi vis daugiau ir daugiau žmonių, Pranciškus norėjo Bažnyčios pritarimo. Su 12 pirmųjų brolių jis nusprendė susitikti su popiežiumi Inocentu III, kad gautų jo sutikimą. Asyžiaus neturtėlis paliko stiprų įspūdį popiežiui, šis atpažino, kad Pranciškus yra tas asmuo, kurį sapne jis matė laikantį griūvančią Jono Lateraniečio baziliką. Galima sakyti, kad Pranciškaus sumanymas buvo priimtas palankiai dėl pasitikėjimo dvasininkija, kurį jis parodė Inocentui III. Pranciškus atsisakė pamokslauti apie stipriai nusidėjusius kunigus ar eretikus. Toks veiksmas būtų reiškęs, jog jis iškelia save aukščiau už kitus, o jis tuo tarpu parodo nuolankumo ir nusižeminimo kelią.
Šventasis Pranciškus tikėjimo sėmėsi ir iš kūrinijos, iš gamtos grožio, įkvėpusio jam nuolankumo pamoką. „Visi kūriniai, esantys po dangumi, tarnauja, pažįsta ir paklūsta Kūrėjui kiekvienas taip, kaip gali. Ir tai jie daro geriau nei tu“, – savo pamokymuose sakė Pranciškus. Asyžiaus Šventasis gyveno visiškai kitokiu laikotarpiu nei mes, tačiau jo žinia mums prasminga. Jis ragina tikėjimą maitinti Žodžiu ir Eucharistija, nes tai – Kristaus buvimo Bažnyčioje ženklai. Pirmosios regulos pabaigoje jis ragina savo brolius: „Mylėkime visa savo širdimi, (…) visu savo protu Viešpatį, kuris mus sukūrė, atpirko ir kuris mus išgelbės savuoju gailestingumu.“
Parengė br. François Bourgois,
Tiberiados bendruomenė
