Šv. Pranciškus Asyžietis (1181/82–1226 m.) – Mažesniųjų brolių (Pranciškonų) ordino įkūrėjas, vienuoliško gyvenimo ir visos Bažnyčios atnaujintojas, vienas reikšmingiausių katalikų šventųjų. Gimęs Asyžiuje ir atsisakęs šeimos turto, pamaldumu, nusižeminimu ir artimo meilės darbais amžininkus stebinęs Pranciškus atsidavė evangelinio gyvenimo propagavimui. Šventojo pavyzdys ir autoritetas patraukė daugelį jo laiko bei vėlesnių kartų tikinčiųjų, asmenybės populiarumas peržengė Italijos ribas ir veikiai tapo vienuoliško ir krikščioniško gyvenimo kelrodžiu visoje Europoje ir gretimuose kraštuose. Mažesniųjų brolių puoselėtas šv. Pranciškaus Asyžiečio mokymas į Lietuvą atkeliavo kartu su pirmaisiais pranciškonų konventualų bei observantų (bernardinų) misionieriais, plito ir įsitvirtino kartu su čia besikuriančiais vienuolynais. Asyžiaus Neturtėliu vadinto šventojo idealai tapo suprantami ir artimi daugeliui Lietuvos tikinčiųjų.
Paveikslas „Šv. Pranciškus Asyžietis“ kadaise priklausė Valkininkų pranciškonų konventualų vienuolyno bažnyčiai. Vaizdingoje vietovėje prie Merkio įsikūrusiame miestelyje pranciškonai aktyviai veikė beveik du šimtus metų, o čia apsigyveno XVII a. pirmoje pusėje dėka dosnios didiko Mikalojaus Kristupo Chaleckio ir jo žmonos fundacijos. Greta jau veikusios parapinės Valkininkų bažnyčios tuomet iškilo vienuolynui priklausiusi mūrinė Loreto Dievo Motinos vardo bažnytėlė, konsekruota Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1650 m. rugsėjo 9 dieną. XVIII a. viduryje pranciškonų bažnyčia keliais etapais buvo perstatyta, padidinta ir išpuošta. 1779 m. pašventinta kitu – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulu. Tuo laiku pabaigtas statyti ir mūrinis dviejų aukštų vienuolynas, turėjęs priglausti dvylika vienuolių.
XIX a. rašytame inventoriuje paminėta, kad vienuolyno bažnyčioje abipus Švč. Mergelei Marijai skirto didžiojo altoriaus stovėjo du vienodi „senovinio darbo“ drožiniais, skulptūromis ir polichromija bei auksavimu dekoruoti Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Antano Paduviečio altoriai, o jų apatiniuose tarpsniuose kabojo sidabro aptaisais papuošti, karūnomis vainikuoti tituliniai šventųjų atvaizdai. Abu šventuosius ordino brolius vaizduojantys paveikslai yra išlikę. Palyginti maži jų matmenys (70×50 cm) perša mintį, kad tai galėjo būti santykinai nedideliems XVII a. altorių retabulams skirti kūriniai. Tokie nedideli altoriai veikiausiai stovėjo dar pirmojoje (šaltiniuose teigiama – mažutėje) Valkininkų vienuolyno bažnyčioje, nors ilgainiui jie galėjo būti pakeisti kitais, dydžiu įspūdingesniais. Itin branginti šv. Pranciškaus bei šv. Antano paveikslai eilinėmis dienomis būdavę paslėpti po kuklesniais, ant drobės nutapytais tų pačių šventųjų atvaizdais. Birželio 13 dieną konvente būdavo švenčiamos Šv. Antano, spalio 4 dieną – Šv. Pranciškaus iškilmės su visuotinais atlaidais.
Rusijos caro įsaku 1832 m. pranciškonų konventas buvo uždarytas, vienuoliai perkelti į Kauno vienuolyną. Jų turtas išdalytas privatiems asmenims ir kitoms parapijoms, kai kurie bažnyčios altoriai, įranga, taip pat ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bei šv. Antano Paduviečio paveikslai atiduoti tuo laiku dar nebaigtai mūryti parapinei Valkininkų bažnyčiai. Mūrinis vienuolyno pastatų kompleksas ilgainiui buvo sunaikintas: iš pradžių jis atiteko carinės kariuomenės daliniui, vėliau – lenkų ulonams, Antrojo pasaulinio karo metais besitraukiančių vokiečių kareivių buvo padegtas, o vėliau laiko ir vietos gyventojų sugriautas. Keli ypač vertingi, Valkininkų pranciškonus menantys dailės kūriniai buvo išsaugoti parapinėje miestelio bažnyčioje.
XVII amžiuje nežinomo dailininko nutapytas, vėliau aptaisais papuoštas šv. Pranciškaus Asyžiečio atvaizdas – tai nesudėtingos kompozicijos, tačiau retesnės ikonografijos kūrinys. Jame neperteiktas kuris nors gerai žinomas Mažesniųjų brolių ordino įkūrėjo gyvenimo legendų epizodas: vienuolijos regulos patvirtinimas, stigmų gavimas ar meditacinės maldos ekstazė. Šis nedidelis paveikslas skirtas reprezentuoti esminius šventojo asmenybės bruožus ir dvasinio mokymo principus. Pranciškus Asyžietis nutapytas su nedidele barzda, akis nukreipęs į dangų, ant krūtinės sukryžiuotomis, Viešpaties kančios stigmomis pažymėtomis rankomis. Figūros poza ir žvilgsnis perteikia nuolankumo dorybę bei nusižeminimą, stigmų ženklai – išskirtinę Dievo malonę. Atvaizdas beveik ištisai uždengtas meistriškai iškalstytais, nors neaukštos prabos sidabro aptaisais, atveriančiais tik subtiliai nutapytą šventojo veidą ir rankų plaštakas. Sidabro lakštuose gana tiksliai perteiktas abito piešinys, o dailiomis gėlių šakelėmis iškalstytas fonas papildytas mažesnėmis paauksuotomis ikonografinėmis detalėmis: viršuje sklendžia šv. Pranciškaus vizijoje regėtas sparnuotas serafino pavidalo Nukryžiuotasis, ant stalo pavaizduoti šventojo meditacijų objektai – krucifiksas, Evangelijų knyga ir kaukolė. Šie kompozicijos elementai primena ordino įkūrėjo paskatas apaštališku gyvenimu, maldomis ir meditacijomis sekti Kristų ir kontempliuoti Išganytojo kančią. Abipus pagrindinės figūros klūpo du knygą, skaistybės diržą, rožinį ir rimbą laikantys angelai. Pastarieji atributai vienuolyno bendruomenei veikiausiai priminė pranciškoniško gyvenimo pamatus: neturtą, skaistybę, klusnumą, nuolatinę maldą ir meditaciją.
Galima teigti, kad Valkininkuose išsaugotas savitos ikonografijos šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas buvo sukurtas vienuolių bendruomenei, kurios nariai atpažino ir puikiai suprato regimų simbolių prasmę. Altoriuje kabojęs reprezentacinis atvaizdas buvo skirtas pagerbti didįjį katalikų šventąjį ir ordino įkūrėją, taip pat pavyzdžio galia ugdyti bei stiprinti čia gyvenusių vienuolių dorybes ir dvasines vertybes.
Dr. Dalia Vasiliūnienė