01
10 /
2022
Sibilla von Bondorf (XV a.), „Šv. Pranciškus pamokslauja paukščiams“, iliuminacija šv. Bonaventūro knygai „Šv. Pranciškaus gyvenimas ir stebuklai“, Britų Biblioteka, Londonas, Didžioji Britanija.
„Magnificat“ viršelio iliuminacija puošia į alemanų (pietvakarių vokiečių) kalbą išverstą knygą „Šv. Pranciškaus gyvenimas ir stebuklai“, kurią 1478 m. baigė iliuminuoti Sibilė iš Bondorfo (Sibilla von Bondorf). Šios knygos autorius – šv. Bonaventūras (1221–1274), pranciškonų generolas ir vienas iš Bažnyčios mokytojų, dar vadinamas „serafiškuoju mokytoju“. Rašydamas šv. Pranciškaus biografiją, šv. Bonaventūras rėmėsi jo paties surinktais dokumentais ir Pranciškų pažinojusių bičiulių liudijimais.
Sibilė iš Bondorfo ir Viduramžių moterys menininkės
Sibilė iš Bondorfo – klarisių ordino vienuolė, gyvenusi Breisgau Freiburgo vienuolyne Vokietijoje. Šiai vienuolei priskiriama apie 180 iliuminacijų, puošiančių įvairius rankraščius. Ji iliustravo ne tik liturgines knygas ir maldaknyges, bet yra nupiešusi visą ciklą iliuminacijų, skirtų šv. Pranciškaus gyvenimui – iš viso 52 miniatiūras, kurių viena – mūsų viršelyje esanti iliuminacija „Šv. Pranciškus pamokslauja paukščiams“. Jai priskiriami ir iliustracijų ciklai iš šv. Klaros ir šv. Elzbietos gyvenimo.
Apie Viduramžių ir vėlesnių laikų moteris menininkes žinome labai nedaug. Įdomu, kokios moterys Viduramžiais iliustravo knygas? Kas apie jas išlikę ir kokioje aplinkoje jos gyveno, kokie Sibilės iš Bondorfo kūriniai?
Nėra paprasta identifikuoti to meto moteris kūrėjas. Moterų menininkių žodyne (1997) randame beveik 600 moterų vardų ir tik penkios jų gyveno iki 1500-ųjų metų. Ši spraga atsirado ne dėl to, kad moterys tuo laiku nebūtų užsiėmusios menu, ypač rankraščių iliuminacijomis. Peržiūrėję XV a. gildijų sąrašus, randame ir moterų vardų. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Briugėje, 1480 metais net 25 procentai gildijos narių buvo moterys. Tačiau, kita vertus, jų darbai retai įvardijami. Mat dauguma profesionalių dailininkių buvo menininkų dukterys, mokomos iliuminuoti rankraščius jų išlaikomoms dirbtuvėms įprastu stiliumi, o darbai įvardijami kaip sukurti tam tikroje dirbtuvėje, vadovaujant žinomam meistrui.
Tačiau moterų vienuolynuose randame išskirtinius, unikalius ir konkrečiam regionui būdingus meno kūrinius.
Ankstyvaisiais viduramžiais moterys vienuolės iliuminacijų piešimo meno mokėsi iš raštininkų ir iliuminatorių vyrų, dažnai taip pat vienuolių; ypač tai būdinga vadinamuosiuose „dvigubuose“ vienuolynuose, kur vienuoliai ir vienuolės naudodavosi viena bažnyčia bei kitomis bendromis patalpomis. Tačiau po XV a. reformų (pvz. Observantų reforma), kurios išplito vokiškai kalbančiose teritorijose, o vėliau ir kitur, buvo įvestos griežtos taisyklės, pagal kurias moterys vienuolės buvo atskirtos nuo savo nuodėmklausių ir dvasios tėvų (pvz., per išpažintį ar priimant Komuniją jas skirdavo mažas langelis).
Vis dėlto ši reforma itin paskatino vienuoles kurti ir pačioms ieškoti sprendimų. Taip gimė originalūs darbai. Ši reforma įkvėpė jas kopijuoti ir iliuminuoti rankraščius. O iš to radosi stilius, kuris atitolo nuo klasikinio skriptoriumų stiliaus. Originalumas ypač pasireiškė ne liturginių tekstų puošyboje. Dažnai vienuolijų moterų menas charakterizuojamas kaip gyvybingas, originalus ir ekspresyvus.
Sibilės iš Bondorfo iliuminacijos
Viršelio paveiksle akį patraukia ryškios spalvos ir aplinka. Augalai, paukščiai ir net angelas augaliniais motyvais išpuoštais sparnais kuria vienumos įspūdį.
Matome, jog dailininkė neturėjo patirties su perspektyva, o tai būdinga daugumai neprofesionalių liaudies menininkų. Tačiau Sibilės darbai pasižymi spalvingumu, ryškumu ir puikia linijos, spalvos ir kompozicijos pajauta. Mūsų iliuminacijoje ir kituose Sibilės darbuose matome ypatingą, ryškiomis spalvomis ir augalinių motyvų ornamentais išpuoštą foną, kuris primena gobeleno tekstūrą. Tiek menininkės raiškos, tiek technikos paprastumas tarsi kreipia žvilgsnį ir į paprastą žmogų. Žinome, kad tuo laikotarpiu pradėta suprasti vietinių kalbų (vietoj lotynų) vartojimo svarba Bažnyčioje.
Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams
Šiame paveiksle vaizduojamas šv. Pranciškus, pamokslaujantis paukščiams. Kartu matome dar vieną brolį pranciškoną. Ši scena vaizduoja nutikimą iš šventojo gyvenimo. Šv. Pranciškus su keliais broliais keliavo Spoleto slėniu ir išvydo didelį paukščių būrį, sutūpusį keliuose medžiuose. Jis pastebėjo, kad paukščiai žiūri į jį tarsi kažko tikėtųsi. Šventosios Dvasios įkvėptas Pranciškus pradėjo kalbėti paukščiams apie Dievo meilę jiems:
„Mano broliai paukščiai! – kalbėjo šventasis suskridusiems Dievo giesmininkams, – už daug, labai už daug ką jūs turite būti dėkingi Viešpačiui mūsų Dievui. Jūs turite jį garbinti visur ir visados! Jūs esate laisvi ir galite skristi kur tinkami; jūs turite po du ar tris drabužius; turite margą gražų abitą; turite maisto, nors ir be jūsų pačių pastangų; galite giedoti Viešpaties malone; esate didžiulis būrys, pasidauginęs Dievo palaima. Jau arkoje jis išgelbėjo jūsų giminę. Oro erdvė yra jums pavesta. Jūs nesėjate ir nepjaunate, o Viešpats jus maitina. Jis davė jums upelį ir šaltinį atsigerti, kalnus ir kalnelius, uolas ir plyšius prisiglausti, aukštus medžius lizdams sukti. Jei jūs nemokate austi ir verpti, tai jis vis tiek aprengia jus ir jūsų vaikučius. Taigi mylėkite savo Kūrėją, labai mylėkite, nes jis tiek daug gero yra jums padaręs. Žiūrėkite, mano mieli broliai paukščiai, kad nepasirodytumėte esą nedėkingi! Lenktyniaukite vienas su kitu, garbindami Viešpatį.“ [1]
Anot Pranciškaus brolių, vėliau rašiusių apie Pranciškaus gyvenimą, paukščiai labai įdėmiai klausė, pravėrė savo snapelius, ištiesė kaklus ir išskleidė sparnus. Tuomet Pranciškus juos palaimino, ir šie nuskrido įvairiomis kryptimis.
Dailėje, vaizduojančioje šv. Pranciškaus gyvenimą, sutinkami siužetai dažnai yra legendos iš šventojo gyvenimo. Pranciškonai į dailę įneša gamtos motyvų, kuriuose įžvelgiame meilę visai Dievo kūrinijai. Iš čia atsiranda Pranciškaus pamokslas paukščiams ir šv. Antano pamokslas žuvims. Su gyvūnais bendraujama kaip su sau lygiais.
Pažindami šv. Pranciškaus gyvenimą matome, kad šio šventojo mintys, darbai, gyvenimo būdas yra labai aktualūs ir šiandien. Pranciškui visi Dievo kūriniai yra viena šeima – gyvūnus ir reiškinius jis vadino broliais ir seserimis – sesuo saulė, sesuo ugnis ir sesuo mirtis, brolis mėnulis, brolis vanduo ir t. t. Visa šiame pasaulyje Dievas sukūrė iš meilės.
Agnė Rymkevičiūtė
[1] Antanas Maceina, Saulės giesmė, 1. I, 5, in: http://www.maceina.lt/html/saulesgiesme.html.
