24
01 /
2013
SAUSIO 24 D.
šv. Pranciškus Salezas (1567–1622 m.)
Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622 m.) – vyskupas, Bažnyčios mokytojas, vienas iš pagrindinių krikščioniškojo prancūzų humanizmo kūrėjų. Anot jo, kiekvienas esame pašaukti duoti savitą vaisių – vienuoliai ir vyskupai vienokį, amatininkai ir santuokoje gyvenantys žmonės kitokį. Ir visi jie Viešpačiui mieli ir trokštami. Svarbu gyventi Dievo akivaizdoje kiekvieną akimirką ir darbuotis Jo labui atsidavus, iš širdies; tik tuomet gyvenimas bus visavertis.
Kilmė ir studijos
Pranciškus Salezas gimė 1567 m. rugpjūčio 21 d. Savojoje, vienoje seniausių ir kilmingiausių didikų šeimų. Buvo vyriausias iš dvylikos vaikų. Tėvo buvo rengiamas valstybininko karjerai. Greta humanitarinių bei filosofijos (Paryžiuje) ir teisės mokslų (Paduvoje), privačiai studijavo teologiją. 1592 m. tapo teisės daktaru, tėvo valia pradėjo dirbti Šambery senato advokatu. Netrukus atsisakė karjeros, tapo kunigu ir išvyko apaštalauti tarp Šablė regiono protestantų. 1593–1598 m. grąžino Katalikų Bažnyčiai visą anksčiau į kalvinistus perėjusią Šablė apylinkę.
1599 m. buvo paskirtas Ženevos vyskupo pagalbininku, 1602 m. konsekruotas vyskupu. Ženevos vyskupiją, kurios didesnė dalis su pačiu Ženevos miestu buvo kalvinistų rankose, valdė gyvendamas Anesio miestelyje. Jo įtaka siekė ir už vyskupijos ribų. Kadangi kalvinistai grasindami bausmėmis draudė žmonėms klausytis Pranciškaus Salezo pamokslų, jis pasinaudojo tai laikais neregėta priemone – skrajutėmis, kad savo mintis perteiktų tikintiesiems. Jas priklijuodavo prie namų sienų arba padalydavo gatvėje. Sumanymą lydėjo sėkmė. Dėl šios „spaudos akcijos“ praėjus 300 metams nuo Pranciškaus Salezo mirties jis buvo popiežiaus Pijaus XI paskirtas rašytojų ir žurnalistų globėju.
Vienoje 1603 metais į Romą nusiųstoje ataskaitoje Pranciškus Salezas rašo, kad Dievo ir jo dėka dvidešimt penki tūkstančiai žmonų grįžo į tikėjimą. Jo nuomonės svarbesniais klausimais teiravosi popiežiai, patarimais naudojosi Prancūzijos karaliai.
Misijos ir pastoracija
Pranciškus daug keliavo. Pamokslaudamas apvažinėjo visus Prancūzijos ir Savojos miestus. Sakoma, jog po šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio nebuvę mokytesnio vyro ir po šv. Bernardo – pamaldesnio už Pranciškų Salezą.
Vieno pastoracinio vizito Dižone metu Pranciškus susipažino su kilminga dama, būsimąja šventąja Joana Pranciška Šantaliete ir užmezgė nuoširdžią, neprilygstamą visoje šventųjų istorijoje dvasinę draugystę. Kartu su ja įsteigė Švč. Marijos Apsilankymo seserų (vizitiečių) vienuoliją.
Pranciškus puoselėjo draugystę ne tik su Joana Pranciška Šantaliete, bet ir su Vincentu Pauliečiu, motina Andželika Arno. Bendravo ir su miesto intelektualais: jiems įsteigė Florimontaniškąją akademiją, kuri vėliau pasitarnavo kaip pavyzdys steigiant Prancūzijos akademiją.
Didžiąją savo jėgų dalį vyskupas skyrė pastoracinei veiklai. Jo vyskupijoje buvo 450 parapijų. Visas jas lankė, būdavo ilgai ir alinamai dirbdavo. Labai rūpinosi vaikų tikybos mokymu, išugdė nemažai katechetų pasauliečių, suburtų į Krikščioniškojo mokymo draugiją. Pats daug laiko skyrė katechizavimui.
Daug dėmesio skyrė ir dvasiniam palydėjimui. Daugelis iš 20 000 jo laiškų, parašytų per visą gyvenimą, skirta žmonėms, kurie kreipėsi į jį prašydami patarimo gyvenimo ir tikėjimo klausimais.
Literato talentas
Pranciškaus Salezo talentas sužibėjo ir raštuose. Raštu duoti dvasinio gyvenimo patarimai pusseserei, vėliau paties kiek pataisyti, pritaikyti visiems ir išleisti knygele „Filiotėja“ (1609 m.), per trumpą laiką paplito visam pasaulyje. Dar ir šiandien ši knyga laikoma krikščioniškosios pasaulio literatūros šedevru. Joje pateikiami praktiniai žingsniai, kaip krikščionybę įgyvendinti kasdieniame ir profesiniame gyvenime.
Išlikę ir daug kitų Pranciškaus Salezo kūrinių. Visa jo kūryba sudaro 26 tomus. Prancūzijos mokyklose šv. Pranciškaus raštai įtraukti į programą kaip kalbos stiliaus pavyzdys. Kai kurie raštai – „Įvadas į pamaldųjį gyvenimą“ bei „Traktatas apie Dievo meilę“ – tapo klasika ir pelnė Bažnyčios mokytojo vardą bei išgarsino kaip didį rašytoją ir tarp pasauliečių.
Dirbant be poilsio pašlijo Pranciškaus Salezo sveikata. Vis labiau jis ilgėjosi to meto, kai galės perleisti vyskupo tarnystę kitam ir tarnauti Viešpačiui plunksna ir rožiniu. Tačiau ši svajonė liko neįgyvendinta. Vėlyvą 1622 m. rudenį Pranciškus lydėjo Savojos hercogą susitikti su karaliumi Liudviku XIII, o grįždamas patyrė apopleksiją ir gruodžio 28 d. mirė, sulaukęs vos 55 metų.
1661 m. Aleksandras VII iškėlė Pranciškų Salezą į altoriaus garbę. 1877 m. popiežius Pijus IX paskelbė jį Bažnyčios mokytoju. 1923 m. popiežius Pijus XI šv. Pranciškų Salezą paskyrė visų pasaulio katalikiškų žurnalistų ir rašytojų dangiškuoju globėju.
Parengta pagal Bernardinai.lt ir Piero Lazzarin „Šventųjų knygą“
(„Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011)
