01
05 /
2018
Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622 m.) – vyskupas, vienas iš pagrindinių krikščioniškojo prancūzų humanizmo kūrėjų, gimė rugpjūčio 21 d. Thorense, Savojoje, didikų Salezų šeimoje. Tėvas jį rengė valstybininko karjerai, todėl humanitarinius mokslus ir filosofiją Pranciškus studijavo Paryžiaus, o teisę Paduvos universitetuose. 1592 m. Pranciškus Salezas tapo teisės daktaru ir Šambery senato advokatu.
Tačiau Pranciškus vis stipriau jautė savyje pašaukimą kunigystei ir pradėjo privačiai studijuoti teologiją. Atsisakęs siūlomos senatoriaus vietos, Pranciškus tapo kunigu. 1593–1598 m. jis į Katalikų Bažnyčią grąžino protestantizman perėjusius Šablė regiono gyventojus. 1599 m. Pranciškus Salezas buvo paskirtas Ženevos vyskupo pagalbininku, o 1602 m. konsekruotas Ženevos vyskupu. Bet į Ženevą vyskupas taip niekada ir neatvyko, nes kalvinistai jo į miestą neįsileido.
Kalvinistai grasindami bausmėmis draudė žmonėms klausytis Pranciškaus Salezo pamokslų, tad norėdamas savo mintis perteikti tikintiesiems jis pasinaudojo tais laikais neregėta priemone – skrajutėmis. Jas klijuodavo ant namų sienų arba dalydavo gatvėse. Sumanymą lydėjo sėkmė. Dėl šios „spaudos akcijos“, praėjus 300 metams nuo Pranciškaus Salezo mirties, jis buvo popiežiaus Pijaus XI paskirtas rašytojų ir žurnalistų globėju.
Pranciškaus Salezo įtaka siekė ir už jo vyskupijos ribų. Su vyskupu svarbiais klausimais tardavosi popiežiai, jo patarimų klausdavo Prancūzijos karaliai.
Pranciškus daug keliavo. Ypatingą dėmesį vyskupas skyrė pastoracinei veiklai. Jo vadovaujamoje vyskupijoje buvo 450 parapijų. Vyskupas Pranciškus lankė parapijas, sakė pamokslus, domėjosi pastoracine ir socialine veikla parapijose. Jis pats ilgai ir alinamai dirbo, pamokslaudamas apvažinėjo visus Prancūzijos ir Savojos miestus, pasižymėjo iškalba ir pamaldumu. Ypač vyskupas Pranciškus rūpinosi vaikų katecheze, pats skirdamas tam daug laiko. Siekdamas pagerinti krikščioniško ugdymo kokybę, vyskupas Pranciškus parengė daug katechetų pasauliečių, subūręs juos į Krikščioniškojo mokymo draugiją.
Susitikęs su šventąja Joana Pranciška Šantaliete, užmezgė su ja nuoširdžią, neprilygstamą visoje šventųjų istorijoje dvasinę draugystę. Jie kartu įsteigė Švč. Marijos Apsilankymo seserų (vizitiečių) vienuoliją. Vyskupas Pranciškus įkūrė Florimontaniškąją akademiją, kuri vėliau pasitarnavo kaip pavyzdys steigiant Prancūzijos akademiją. Prancūzijos mokyklose šv. Pranciškaus raštai įtraukti į programą kaip puikaus kalbos stiliaus pavyzdys.
Vyskupas daug dėmesio skyrė ir tikinčiųjų dvasiniam palydėjimui. Iš 20 tūkst. jo laiškų, parašytų per visą gyvenimą, didžioji dalis skirta žmonėms, kurie kreipėsi į jį prašydami patarimo gyvenimo ir tikėjimo klausimais. Išliko ir daug kūrinių, tarp kurių ypatingą vietą užima knygelė „Filiotėja”, (Dievą mylinti), kuri greitai paplito visame pasaulyje. Ir šių dienų pasaulyje ši knyga laikoma krikščioniškosios literatūros šedevru. Joje pateikiami praktiniai žingsniai, kaip krikščionybę įgyvendinti kasdieniame ir profesiniame gyvenime. Kitas Pranciškaus Salezo dvasingumo perlas yra „Traktatas apie Dievo meilę“, pelnęs jam Bažnyčios mokytojo vardą.
Jo kūrinių dvasinė esmė: kiekvienas esame pašauktas duoti savitų vaisių – vienuoliai ir vyskupai vienokių, amatininkai ar santuokoje gyvenantys žmonės kitokių. Ir visi esame Viešpačiui mieli ir Jo trokštami. Svarbu mums kiekvieną akimirką gyventi Dievo akivaizdoje ir darbuotis Jo labui atsidavus, iš širdies; nes tik tada mūsų gyvenimas bus visavertis ir prasmingas.
Šios Pranciškaus Salezo skatinančios ir guodžiančios mintys padarė didelę įtaką kunigui Jonui Bosko. Šventasis Jonas Bosko Pranciškų Salezą išsirinko jo įsteigtos Saleziečių kongregacijos įkvėpėju ir globėju.
Be poilsio dirbant pašlijo Pranciškaus Salezo sveikata, grįždamas iš labai svarbios diplomatinės misijos, jis patyrė apopleksiją ir 1622 m. gruodžio 28 d. mirė, sulaukęs vos 55 metų.
1661 m. popiežius Aleksandras VII paskelbė Pranciškų Salezą šventuoju ir iškėlė į altoriaus garbę.
Parengė br. Pier Manzo SDB
