01
04 /
2023
Ugningas, su ne vienu dramatišku posūkiu, bet tiesiai lyg strėlė šaunantis Dievo link – toks buvo šventojo Rapolo Arnaiso Barono (Rafael Arnáiz Barón) neilgas gyvenimas žemėje.
Laimingi vaikystės metai
Gimtojoje Ispanijoje tiesiog „broliu Rafaeliu“ vadinamas šventasis gimė 1911 m. balandžio 9 d. Burgose, šalies šiaurėje. Buvo pirmas pasiturinčios ir kilmingos, giliai katalikiškos šeimos vaikas, po jo gimė dar du broliai ir sesuo. Tėvas buvo teisininkas ir miško pramonės inžinierius, mama – puiki pianistė, publicistė, aktyvi labdaringų veiklų dalyvė. Šeimoje vyravo stiprios tarpusavio meilės ir šilumos bei tikėjimo atmosfera.
Rapolas buvo pakrikštytas dvylikos dienų; pagal to meto paprotį, dvejų metų gavo Sutvirtinimo sakramentą, o būdamas aštuonerių, tais laikais – neįprastai anksti, individualiai paruoštas priėmė Pirmąją Komuniją.
Mokytis Rapolas pradėjo namuose kartu su samdytu mokytoju, o devynerių įstojo į jėzuitų kolegiją, tačiau gydydamasis turėjo praleisti vienus mokslo metus. 1922 m. šeima persikėlė į Ovjedą, ten Rapolas pirmiausia įstojo į jėzuitų kolegiją, o susiklosčius aplinkybėms baigė valstybinę mokyklą. Mokytojų atsiliepimai itin pozityvūs: Rapolui puikiai sekėsi matematika ir labai gerai – visos kitos disciplinos, jis „iškart užkariavo visų simpatijas […], protingas, linksmas vaikas, trykštantis gyvybe žaidimuose, rimtas moksle, giliai pamaldus“. Ypatingas Rapolo polinkis į dvasingumą buvo ryškus nuo vaikystės, dar mokinys kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose ir priimdavo Komuniją.
Talentų gausa ir mėgstamos studijos
Šventasis buvo apsčiai apdovanotas meniniais talentais: 1926 m. pradėjo piešimo, kuris jam puikiai sekėsi, pamokas; be atskiro mokymosi, iš klausos gerai grojo smuiku, pianinu, ukulėle, o išsaugoti gausūs šventojo raštai atskleidžia išskirtinius literatūrinius gebėjimus. Pasižymėjo ypatingu humoro jausmu, mėgo linksminti kitus; artimųjų ir draugų liudijimu, buvo „įsikūnijęs džiaugsmas“. Taip pat buvo atviras, paprastas jaunuolis, puikus empatiškas pašnekovas, kaip teigė artimieji, tiesiog „atspėjantis kito jausmus“. Iš tėvų perėmęs atidumą išvaizdai, visuomet rengdavosi itin elegantiškai ir skoningai. Iš kitos pusės, šis linksmuolis galėjo praleisti valandų valandas tyloje prie molberto kontempliuodamas gamtą, buvo jausmingas ir ypač jautrus grožiui, kaip pats rašė, „šiek tiek svajoklis“.
Norėdamas susieti tiksliuosius mokslus ir meną, 1930 m. Rapolas pradėjo architektūros studijas. Prieš pasinerdamas į jas, praleido atostogas prie Avilos pas dėdę, Makedos grafą, ir pakeliui namo užsuko aplankyti Šv. Izidoriaus trapistų vienuolyno. Dėdė buvo pažįstamas su šiais vienuoliais; jo prašomas Rapolas piešė viršelius religinėms knygoms ir todėl apie trapistus jau buvo skaitęs, o dabar užsuko perduoti dėdės linkėjimų. Rugsėjo 21 d. įvykęs vizitas paliko neišdildomą įspūdį ir pagimdė troškimą tapti trapistu. Vis dėlto Rapolas nusprendė pirmiausia baigti studijas. Norėdamas suintensyvinti dvasinį gyvenimą, tapo naktinės adoracijos grupės nariu, pradėjo kasdien melstis Švč. Mergelės Marijos valandas.
Būdamas studentu, uoliai derino studijų ir maldos gyvenimą: dieną pradėdavo šv. Mišiomis 6.30 val., užbaigdavo rožiniu 23.30 val., vakare lankydavo Švč. Sakramentą. Savaitgaliais eidavo į teatrą, koncertus, bičiuliavosi su gitaristų kompanija. Architektūros studijų metai 1930–1933 m. Rapolui buvo ir vienuolinio pašaukimo brendimo laikas. Per atostogas lankydavo Šv. Izidoriaus vienuolyną, ten atlikdavo rekolekcijas, be to, intensyviai bendravo su lemiamą vaidmenį jo pašaukimui turėjusiais dėde ir teta.
Triskart į vienuolyną… ir atgal iš jo
1933 m. lapkritį Rapolas galiausiai priėmė sprendimą palikti studijas ir eiti į trokštamą vienuolyną. Atsisveikinti su mylinčia šeima buvo tikras kryžius, Rapolas ryžosi pranešti naujieną tik po Kalėdų, nenorėdamas drumsti švenčių. Išsyk sulaukė artimųjų palaikymo – nors ir ne be skausmo, 1934 m. sausio 15 d. tėvas pats jį atlydėjo į vienuolyną. Geliančia širdimi dėl paliktos šeimos, tačiau be galo laimingas, kad atsidūrė vienuolyne, Rapolas praleido keturis giedrus mėnesius. Žinoma, šiam jautriam ir nieko nestokojusiam jaunuoliui nemažai kainavo priprasti prie asketiško maisto ir atgrasių stalo įrankių, pakęsti šaltį, miego trūkumą, imtis privalomų žemės ūkio darbų. Vis dėlto šiuo laikotarpiu Rapolas buvo laikomas „bendruomenės perlu“ ir visų mylimas.
1934 m. gegužę ištikęs ūmus cukrinio diabeto priepuolis Rapolą parginė į šeimos namus. Per aštuonias dienas jis neteko 24 kg svorio, buvo visiškai išsekęs, prie apakimo ribos, ir tinkamai pasirūpinti jo sveikata vienuolyne nebuvo galimybių. Atrodė, kad žlugo graži svajonė tapti vienuoliu, tačiau kaip tik šiuo metu Rapolas pradėjo gyventi vidiniu pasirinkimu: paklusti Dievo valiai, priimti jo duodamą kryžių, kad ir koks jis būtų, ir pasitikėti, kad Dievas veda tinkamiausiu keliu.
Namuose gavus puikią priežiūrą, sveikata gerėjo, stiprėjo ir viltis grįžti į vienuolyną. Tai įvyko po pusantrų metų. Naujų moralinių kančių Rapolui atsiėjo tai, kad dėl ligos turėjo gyventi patogiau negu kiti broliai, negalėjo dalyvauti kai kuriose bendruomenės veiklose, taip pat tai, kad jo sveikatos priežiūrą ir ypatingą mitybą apmokėjo šeima. Dėl sveikatos būklės galėjo grįžti į vienuolyną tik kaip oblatas, neturėsiantis balso bendruomenės taryboje ir negalėsiantis duoti vienuolinių įžadų. Rapolo atsakymas vėl nuolankus – „tebūnie“. Buvusį „geriausią novicijų“ vyresnieji palaikė oblatams nebūdingais sprendimais – davė „tikro novicijaus“ abitą, liepė mokytis lotynų kalbos, planuojant būsimus kunigystės šventimus.
1936 m. rugsėjį Rapolas vėl turėjo palikti vienuolyną – dėl įsiplieskusio Ispanijos pilietinio karo. Įdomu, kad buvimo namuose laikotarpiu šeimos nariai Rapolui dar gyvam esant priskyrė pora stebuklų: jo sesers pagijimą iš mirštamos ligos ir tai, kad šeimos namai vieninteliai visoje aikštėje karo metu išliko nesugriauti. Pripažintas netinkamu karinei tarnybai dėl sveikatos ir, žinoma, kentėdamas dėl to, Rapolas gruodį grįžo pas savo tikėjimo brolius.
„…vien Dievas“
Apvaizda įvykius toliau dėliojo savaip: ligonius prižiūrėjusiam vienuoliui išvykus į karą, naujasis prižiūrėtojas nebeapgynė brolio Rapolo Marijos nuo vienuolyno ligoninėje jį plūstančio psichinių sutrikimų turinčio brolio, kuriam atrodė, kad Rapolas „valgo per daug“. Nors tokia dieta pastarajam buvo reikalinga, šis nusileido puldinėjančiajam, o to pasekmė – ligos paūmėjimas ir išvykimas iš vienuolyno 1937 m. vasarį. „Tai Viešpats mane išveda… Jis vėl mane grąžins gyventi savo būste… esu tikras, kad mirsiu vienuolyne kaip trapistas.“
Su tokia mintimi, sąmoningai suvokdamas, kad vienuolyne jo sveikata nebus taip gerai pasirūpinta kaip šeimoje, po dešimties mėnesių Rapolas vėl atkakliai grįžo į vienuolyną su šiais tikslais: „1. Geriau įvykdyti savo pašaukimą besiaukojant mylėti Dievą ant Kryžiaus. 2. Vykstant karui Ispanijoje padėti savo kovojantiems broliams. 3. Išnaudoti Dievo man duodamą gyvenimo laiką ir paskubėti išmokti mylėti jo Kryžių.“ Rapolas tvirtino, kad šįkart vienuolyne liks iki mirties, o ji netruko ateiti. Vos įvilktas į „tikro trapisto“ abitą per 1938 m. Velykas, pas Viešpatį iškeliavo balandžio 26 dieną.
Mirties akimirką Rapolui buvo 27-eri. Prieš ketverius metus įstojęs į vienuolyną, tarp jo sienų praleido vos 20 mėnesių, palikdamas pagrindinę žinią – „svarbiausia Dievas… vien Dievas“. Šventuoju jį paskelbė popiežius Benediktas XVI 2009 m. spalio 11 d.
Vilija Tauraitė
