06
03 /
2025
Minėdama šv. Tomą Akvinietį, Bažnyčia švenčia trimetį jubiliejų: 700 metų nuo paskelbimo šventuoju (1323), 750 metų nuo mirties (1274) ir 800 metų nuo gimimo (1225). 1567 m. popiežius Pijus V paskelbė jį Bažnyčios mokytoju ir pavadino „Angeliškuoju“ (Doctor angelicus), popiežius Pijus XI – bendruoju arba visuotiniu, visų Bažnyčios mokytojų mokytoju (Doctor communis).
Kaip „tylusis Sicilijos bulius“, kuris tikriausiai turėjo normaniškų (populiariau – vikingų) šaknų ir buvo atitinkamo stoto, tapo „angeliškuoju“ ir autoritetingu visos Bažnyčios mokytoju bei šventuoju?
Tomas Akvinietis išvydo pasaulį Rokasekos pilyje, šalia Akvino (Lacijaus regione), už 12 km nuo Monte Kasino abatijos, kilmingoje Akvino grafų šeimoje. Viduramžiais tai buvo popiežiaus valdoma sritis, kuri ribojosi su Frydricho II valdomos Šventosios Romos imperijos teritorija. Jo tėvas, Akvino grafas Landolfas, buvo lojalus imperatoriaus pavaldinys, pasižymėjęs karo tarnyboje. Akviniečių giminė turėjo didelių politinės galios bei valdų plėtimo vilčių ir planų, tad tam darbui ruošė Tomui Monte Kasino abato postą. Dar vaikas jis buvo išsiųstas mokytis šios abatijos mokykloje.
Didžiausi Tomo Akviniečio epochos ginčai buvo sutelkti į autoriteto ir galios bei pažinimo ir mokslo klausimus. XIII a. popiežių autoritetą vis labiau stelbė germaniškosios Šventosios Romos imperijos galybė, o katalikų tikėjimas turėjo įveikti naujų idėjų, siejamų su proto ir mokslo atradimais, spaudimą. Popiežiai Grigalius IX ir Inocentas IV kovojo su imperatoriumi Frydrichu II ir Akviniečių šeimos nariai dalyvavo šiose dešimtmečius trukusiose kovose. Tomo tėvas tiesiogiai tarnavo imperatoriui, bet vienas Tomo brolių, Rinaldas, dėl ištikimybės Bažnyčiai buvo imperatoriaus įsakymu nužudytas. Tad tapdamas dominikonu Tomas ne tik radikaliai pasuko kitu keliu, nei tikėjosi Akviniečių šeima, bet ir labai aiškiai pasirinko būti lojalus ne imperatoriui, o popiežiui.
Tai buvo epocha, kai ne tik krikščioniškasis tikėjimas konfliktavo su filosofija, aršūs ginčai virė ir tarp dviejų – Platono ir Aristotelio – filosofijų pasekėjų. Aristotelio raštai pirmiausia pradėti versti ir skaityti arabiškai Rytuose, bet pamažu imta versti ir į lotynų kalbą Vakaruose. Tomas Aristotelio veikalus veikiausiai atrado dar paauglys, mokydamasis Neapolio „gimnazijoje“, kurią 1224 m. imperatorius Frydrichas II pavertė pirmuoju pasaulietiniu, nuo Bažnyčios nepriklausomu, universitetu. Mat, nors imperatorius ir nesutarė su popiežiais, ne veltui benediktinas Matas Paryžietis pavadino jį „Pribloškiančiuoju pasaulį“ (Stupor mundi) – valdovas buvo puikiai išsilavinęs, plačių pažiūrų, atviras skirtingoms kultūroms ir religijoms, ypač islamui. Neapolyje Tomas studijavo astronomiją, geometriją, aritmetiką, retoriką, muziką. Dvejopas ugdymas ir studijos – monastinis, kuris ypač remiasi Dievo žodžiu ir Bažnyčios Tėvais, ir pasaulietinis, persmelktas klasikinių studijų ir filosofijos sąvokų – tapo jo pamatiniu išsimokslinimu, daug ką lėmusiu ateityje.
Krikščioniškasis tikėjimas nuo pat pradžių susidūrė su graikiškuoju pasauliu ir skverbdamasis į šį pasaulį savo kelyje neišvengiamai susitiko su filosofija. Antai Paulius, atvykęs į Atėnus, sutinka epikūrininkų, stoikų (Apd 17, 18), tikriausiai Platono ir kitų filosofų sekėjų. Areopage kreipdamasis į „pernelyg dievobaimingus“ atėniečius ir norėdamas būti geriau suprastas, jis kalba filosofine kalba. Galiausiai ir Evangelijos buvo parašytos graikiškai. Kalbant apie teologus, galima būtų pasakyti, kad vyrauja dvi nuostatos: vieniems filosofija yra priešė, kitiems – sąjungininkė. Pirmosios kulminacija yra Liuterio požiūris: vardan Scriptura sola (gana vien Šventojo Rašto) jis atmeta filosofinę mintį. Antroji – kur kas subtilesnė: ji priešinasi kai kurioms filosofijoms ir net griežtai atmeta jas, nes jos nesuderinamos su krikščioniškuoju tikėjimu ir netgi yra jam priešingos, bet sudaro sąjungą su filosofijomis, kurios gali būti naudingos tikėjimui ir padėti geriau jį reikšti bei skleisti. Ir ši antroji nuostata kulminaciją pasiekia Tomo Akviniečio teologijoje, kitaip sakant, teologija palenkia filosofiją savo reikmėms – filosofija tampa „teologijos tarnaite“.
Savo ruožtu teologija Viduramžiais ir šv. Tomui Akviniečiui tarnauja Dievo žodžiui – jis nuolat komentavo Šventąjį Raštą – ir Eucharistijos slėpiniui. Išliko pasakojimų apie tai, kaip popiežius Urbonas IV, kuris rūpinosi Dievo Kūno šventės steigimu, surengė konkursą tarp dviejų žymiausių to meto teologų: dominikono Tomo Akviniečio ir pranciškono Bonaventūro. Popiežius paliepė jiems sukurti Dievo Kūno šventės liturgiją, taikytiną visuotinei Bažnyčiai. Sutartu laiku abu mokslingieji broliai prisistatė su savo kūriniais. Tomas pradėjo pirmasis: jis skaitė įvairių liturginių valandų priegiesmius, atliepus, parinktus Šventojo Rašto skaitinius, paskui himnus. Popiežius tylėjo, brolis Bonaventūras labai jaudinosi. Sulig pirmaisiais Aušrinės himno Sacris Solemniis („Iškilmės šventosios širdį tedžiugina“) žodžiais pranciškono akyse pasirodė ašaros. Paskui ėjo sekvencija Lauda Sion („Nuo saulėtojo Ziono“), procesijos giesmė Pange Lingua („Kūno paslaptį šlovingą“). Lotyniškųjų eilių ritmo grožis ir gilios teologinės minties dermė taip pribloškė tuos, kurie klausė, kad nuskambėjus paskutinėms strofoms, Tantum ergo sacramentum („Prieš taip didį Sakramentą“), stojo tyla ir niekas nedrįso tarti nė žodžio. Popiežius Urbonas IV, atsigręžęs į Bonaventūrą, paprašė perskaityti savuosius kūrinius, bet brolis Bonaventūras, puolęs popiežiui į kojas, su ašaromis akyse sakė, kad tai, ką išgirdo, galėjo padiktuoti tik Šventoji Dvasia ir kad su šiais dieviškojo įkvėpimo kūriniais jokie žmogiškieji negali nė lygintis: „Štai kas iš jų liko!“ – ir jis parodo pergamento, kurį klausydamasis Tomo slapčiomis plėšė, skutelius… Visuotinai Dievo Kūno šventė pradėta švęsti 1264 m., nuo tol šv. Tomo Akviniečio sukurtoji liturgija maitina krikščionių meilę ir pamaldumą Švč. Sakramentui. Šv. Tomas Akvinietis ne tik išsamiai ir visapusiškai išaiškino Eucharistijos slėpinį savo Teologijos sumos III dalyje, bet Eucharistija jam buvo ir bičiulystės su Kristumi sakramentas, kurį Viešpats savo draugams (Jn 15, 15) paliko Kančios išvakarėse. Legenda pasakoja, kad 1273 m. gruodžio mėnesį dalyvaudamas Mišiose jis išvydęs tai, kas iš esmės pakeitė jo gyvenimą, ir pasakęs: „Tai, ką parašiau yra tik vėjo blaškomi spaliai, palyginus su tuo, ką mačiau…“ Nuo tada Tomas daugiau neberašė ir po kelių mėnesių, 1274 m. kovo 7 d., mirė Fosanovos cistersų abatijoje, popiežiaus Grigaliaus X paliepimu keliaudamas į Liono susirinkimą.
Didžioji dalis šv. Tomo Akviniečio palaikų ilsisi Tulūzoje, buvusiame dominikonų, dar kitaip vadinamajame Jakobinų, vienuolyne. Įvairias relikvijas galima pagerbti ir kitose šventovėse: Salerno Šv. Dominyko bažnyčioje, Akvino katedroje, Neapolio Šv. Dominyko bazilikoje, aplankyti jo paskutinės kelionės celę Fosanovos abatijoje. Nuo 2023 m. jubiliejaus proga jo relikvijos (galvos kaukolė) trejus metus keliauja po visą Prancūziją ir visiems tikintiesiems, trokštantiems deramai pagerbti šias relikvijas ir paprašyti Angeliškojo mokytojo užtarimo, ypač malonės geriau pažinti ir mylėti Dievą, popiežiaus Pranciškaus dekretu suteikiami visuotiniai atlaidai.
Ses. Inga Barbora Kazakevičiūtė
