„Šv. Tomo Akviniečio vizija“ ir šv. Marija Magdalietė

Liepos mėnesio „Magnificat“ viršelyje matoma moteris rusvais į lengvas subtilias garbanas susisukusiais plaukais bei įraudusiais skruostais, vilkinti puošnią žalią suknelę balta apykakle. Tai – Marija Magdalietė. Paveikslo fragmentas neabejotinai iškalbingas ir aktualus. Kaip tik šį mėnesį, liepos 22 d., pagal Bažnyčios liturginį kalendorių švenčiama šv. Marijos Magdalietės šventė.

1593 m. florentiečio manieristo Sančio di Tito (Santi di Tito, 1536–1603) nutapyto paveikslo detalė byloja apie subtilų norą išaukštinti nuolankumą kaip dorybę, siekį viziją pavaizduoti kaip tikrovę ir, be abejo, galimybę pademonstruoti menininko meistrystę. Šį darbą šeimos koplyčiai Šv. Morkaus bazilikoje užsakė su Toskanos didžiosios kunigaikštystės valdovų Medičių dvaru siejamų didikų Del Turkų (Del Turco) giminė. Akivaizdu, kad pasirinktas į penktą dešimtį įkopęs dailininkas jau buvo pripažintas ir gerbiamas, nes iki tol dirbo vadinamuosiuose Senuosiuose rūmuose (Palazzo Vecchio) Florencijos centrinėje aikštėje, kuriuose anksčiau rezidavo pats didysis kunigaikštis.

Paveiksle vaizduojamas šv. Tomas Akvinietis (apie 1225–1274), sulaukęs 18 metų, įstojo į dominikonų ordiną. Studijavo ir dėstė Paryžiuje, buvo popiežiaus rūmų teologas. Iš Prancūzijos grįžęs į Neapolį patyrė keletą mistinių išgyvenimų. Vieno jų metu apsireiškęs Kristus nuramino šventąjį, nuogąstaujantį dėl savo veikalų netikslumo ir menkavertiškumo. Kaip būdinga manierizmo dailei, šis Sančio di Tito paveikslas yra savotiška tuolaikė siužeto interpretacija, skatinanti apmąstyti šv. Tomo tikėjimą.

Įdėmiau įsižiūrėjus į paveikslą, vaizduojantį 1273 m. Tomo Akviniečio viziją Šv. Dominyko Didžiojoje (San Domenico Maggiore) bažnyčioje Neapolyje, išryškėja trys planai. Pirmame dešinėje pusėje nutapytas pats šventasis, vilkintis tamsiu abitu, ant krūtinės matyti saulės simbolis. Manoma, kad ši detalė pasiskolinta iš kito dominikonų ordino vienuolio Jokūbo Voraginiečio (Jacobus de Voragine, apie 1230–1298) Aukso legendos (apie 1260–1298). Joje minimas ypatingas Tomo skaistumas, kuris per Dievo malonę jo neapleisiąs iki mirties. Saulė ant šv. Tomo Akviniečio abito taip pat gali būti nuoroda į kitą Voraginiečio minimą įvykį, kai po šventojo mirties praėjus nemažai laiko, besimeldžiant vienam ordino brolių pasirodęs Akvinietis, vilkintis puikiais drabužiais, o jam ant krūtinės spindėjęs akmuo, kuris kaip saulė apšvietęs visą Bažnyčią.

Pasak menotyrininkų, nagrinėjant Sančio di Tito paveikslo ikonografiją ir per ją užkoduotas prasmes, labai svarbu atkreipti dėmesį į tekstą, parašytą atverstoje šventojo laikomoje knygoje. Žodžiai Sacerdos in aeternum Christus Dominus secundum ordinem Melchisedech, panem et vinum obtulit („Kunigas amžiams kaip Melchizedekas, Viešpats Kristus, paaukojo duoną ir vyną“) yra paimti iš popiežiaus Urbono IV (1261–1264) įvestos Kristaus Kūno šventės liturgijos, kuriai tekstus popiežiaus prašymu parašė šv. Tomas. Ši eilutė referuoja į Kristaus kaip amžinojo Kunigo metaforą.

Laikantis knygą šv. Tomas stovi greta šv. Kotrynos Aleksandrietės, kurią galima atpažinti iš rato, ant kurio ji buvo nukankinta, ir laikomos palmės šakelės. Įvairiuose pasakojimuose minima, kaip šventoji, būdama 18 metų, pasmerkusi imperatorių už krikščionių persekiojimą ir paraginusi jį atsisakyti garbinti pagonių dievus. Anot kitos legendos, besimeldžiant šventovėje jai pasirodęs Jėzus Kristus. Esą šventoji buvusi pagirta už tikėjimą ir Kristus užmovęs Kotrynai ant piršto žiedą.

Toliau mūsų akys krypsta į Nukryžiuotąjį. Kristus ant kryžiaus yra lyg jungtis tarp tikrovės bei altoriaus paveikslo už jo nugaros. Paveikslo kraštovaizdis tarsi patikslina siužeto vietą ir laiką. Miesto architektūra ir mūrai sietini ir su Viduramžių dailėje išpopuliarėjusiu miesto kaip prieglobsčio įvaizdžiu.

Greta Tomo Akviniečio ant laiptų suklupusi sielvartaujanti Marija Magdalietė, kuri Naujajame Testamente aprašoma stebėjusi Jėzaus nukryžiavimą ir mirtį. Jos kruopščiai nutapytas veidas patvirtina Sančio di Tito kaip portretisto talentą ir gebėjimą subtiliai perteikti šviesotamsos niuansus, parodyti jos drovumą bei pagarbą. Moteris apsirengusi iš tiesų prabangiai, pagal to meto Florencijos madą. Vilki suknelę balta apykakle, kuri galėtų būti nuoroda į jos sielos tyrumą. Trys suknelę puošiančios sagos vargu ar galėtų būti metafora, vis dėlto jos suteikia kompozicijai dekoratyvumo, gyvumo ir subtilumo. Įdomu, kad šventosios pirštų modeliavimas leidžia pastebėti panašumą su kito žymaus tapytojo, di Tito amžininko Anjolo Broncino (Agnolo Bronzino, 1503–1572), tapybos maniera. Už šv. Marijos Magdalietės vaizduojamas šv. Jonas. Iškėlęs kairę ranką jis rodo į Kristų. Šalia kryžiaus – galvą prisidengusi, rankas sunėrusi ir Tomui į akis žvelgianti Švč. Mergelė Marija.

Dešiniajame drobės kampe matome tris dominikonų ordino brolius, kurie, regis, nepastebi, kas vyksta, nes žvalgosi aplink. Taip paveikslo, vaizduojančio šv. Tomo Akviniečio viziją, planai tarsi sujungiami į erdvinę kompoziciją, kurios dalimi tampa ir pats žiūrovas.

Santis di Titas, būdamas ne tik tapytojas, bet ir architektas, kilęs iš Toskanos regiono, puikiai išmanė perspektyvą, tad architektūrines detales dešinėje pavaizdavo išties rafinuotai ir meistriškai. Tiksliau sakant, pasitelkė koloną ir paveikslo kompozicine atrama pasirinko vertikalią ašį. Nepaisant to, kad šv. Tomas savo viziją patyrė Neapolyje, pilka ir balta spalvos yra nuoroda būtent į Filipo Bruneleskio (Filippo Brunelleschi, 1377–1446) suprojektuotiems šventovių interjerams pasirinktą spalvinį derinį, kuris vėliau tapo būdingu Toskanos regiono bruožu.

Beje, dešinėje pusėje tapytojas šalia kolonos užmena ir paslaptį. Be abejonės, toks tamsaus medžio rėme esantis sunkiai įvardijamas daiktas svarbus paveikslo kompozicijai, vis dėlto, lieka neaišku, ar jis aktualus ir nagrinėjant kūrinio siužetą.

Galiausiai lieka pridurti, kad Santis di Titas, be abejo, buvo vienas įtakingiausių XVI a. antrosios pusės tapytojų Florencijoje. Tai akivaizdu net žvelgiant į paveikslo, kuriame vaizduojama šv. Tomo Akviniečio vizija, fragmentą. Jame išryškėja tapytojo manieristo bandymas nuolankumą perteikti per šv. Mariją Magdalietę; pastangos mistinę patirtį vaizduoti kaip tikrovę ir norą savo virtuoziškumu apstulbinti užsakovus.

Karolina Bukovskytė

• «
• »