Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas

Simonas Čechavičius (Szymon Czechowicz, 1689–1775) – garsiausias, genijumi neretai vadintas Lietuvos ir Lenkijos vėlyvojo baroko tapytojas. Dailininkas gimė Krokuvoje, auksakalio šeimoje. Turtingo globėjo išsiųstas mokytis į Romos Šv. Luko akademiją, ilgai gyveno Italijoje, ten studijavo senųjų klasikų ir tuo metu Romoje kūrusių tapytojų darbus, pats Amžinajame mieste paliko ne vieną paveikslą. Grįžęs į tėvynę daugiausia gyveno Varšuvoje, įvairiems užsakovams Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nutapė šimtus paveikslų. Didelė jo darbų dalis buvo skirta bažnyčioms ir vienuolynams.

Vilniaus vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai Simonas Čechavičius 1753 m. nutapė paveikslą „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas“, kurį matome šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje. Didžiulis, pusketvirto metro aukščio paveikslas sukomponuotas ir nutapytas išties meistriškai. Jo kompoziciją galima vertinti kaip vėlyvojo baroko altorinio atvaizdo etaloną – vaizdo simetrija ir subalansuota įstrižainių ritmika kuria simbolinio turinio kupiną, didingą, kartu dinamišką ir įtaigų įvykio vaizdą. Šio laikotarpio tradiciją atspindi ir siužeto traktuotė – evangelinė scena perteikta gyvai, su lengva idealizacija ir egzaltacija. Centre pavaizduotos susitikimo momentu rankomis susiėmusios Švč. Mergelė Marija ir šv. Elzbieta. Abi nutapytos beveik simetriškai, grakščiai perteikiant judesio momentą, tačiau Elzbieta pasisveikinimui palinkusi žemiau, į Mariją žvelgia nuolankiu ir pagarbiu žvilgsniu, dešinę ranką glaudžia prie krūtinės. Dvi moterų figūras bendroje kompozicijoje išskiria jų padėtis centrinėje ašyje, sudėtingas dvigubas barokinis rakursas, krintančia šviesa paryškintos rūbų spalvos – raudona, mėlyna, žydra ir žalia. Paveikslo centre esanti jų rankų jungtis akcentuota, aiškiai pabrėžta simbolinė gestų reikšmė. Dešinėje pusėje, antrame plane, pavaizduotas mūrinio namo prieangyje stovintis Zacharijas, pasisveikinimui nuėmęs galvos apdangalą, bet žvelgiantis ne į moteris, o į trečiame plane lengvu žingsniu artėjantį Dievo Motinos globėją šv. Juozapą. Kompozicijos viršuje transcendentinę dangaus sferą atveria angeliukų grupė, laikanti plevenantį kaspiną su būdinga lotyniška Elzbietos žodžių citata iš Luko evangelijos: ET VNDE HOC MIHI VT VENIAT MATER DOMINI MEI AD ME. Luc: 1[43] („Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane“).

Manoma, kad paveikslo kompozicijos pagrindu galėjo būti italų menininko Karlo Maračio (Carlo Maratti) maždaug 1645–1660 m. Romoje sukurtas ofortas. Bendra apatinės dalies kompozicija ir šventųjų pozos iš tiesų turi panašumo – į akis labiausiai krinta lygiai tokia pat kompozicijos centre esanti moterų rankų jungtis. Visgi figūrų, ypač Švč. Mergelės Marijos figūros, piešinys skiriasi – Marijos nėštumas Čechavičiaus paveiksle nepabrėžiamas, o jos bruožai individualizuoti (įdomu, kad jie primena kai kuriuose kituose Čechavičiaus paveiksluose pastebimus šventųjų moterų bruožus, pvz., panašiu metu Karūnos didžiojo etmono Vaclovo Ževuskio užsakymu Podhorcų rūmams dailininko nutapytos Dievo Motinos veidą). Paveiksle, kitaip nei Maračio graviūroje, jaunesnė pavaizduota ir Elzbieta. Tenka pridurti, kad Marijos Apsilankymo scena baroko laikotarpiu visoje Europoje buvo tapoma gana panašiai – daugelyje kūrinių matome dvi viena kitą sveikinančias šventąsias moteris, antrame plane – šventųjų vyrų figūras ir susitikimą stebinčius angelus, rečiau – kitus įvykio liudininkus. Iš daugelio analogų Čechavičiaus nutapytas paveikslas išsiskiria savitu stiliumi – išraiškos elegancija, tobulai subalansuota kompozicija, meistrišku laisvu piešiniu ir santūria, bet visam vaizdui gyvybės ir erdvės teikiančia judesių dinamika.

Nors užsakymų Čechavičius gaudavo daugiau, nei galėjo atlikti, Vilniaus vizitiečių vienuolyno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios altoriams jis sukūrė net kelis paveikslus. Aptartoji, Švč. Mergelės Marijos ir Elzbietos susitikimą vaizduojanti, 1753 m. data signuota drobė papuošė didįjį bažnyčios altorių. Šis atvaizdas reprezentavo pačios vienuolijos pavadinimą – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ordinas; lotyniškas jo pavadinimas – Ordo Visitationis Beatissimae Mariae Virginis, sutrumpintai – vizitietės. Ordiną 1610 m. subūrė Ženevos vyskupas šv. Pranciškus Salezas (1567–1622). Bendruomenei vadovauti ėmėsi kilminga našlė šv. Joana Pranciška Šantalietė (1572–1641). Pradinė naujosios vienuolijos užduotis (kurią atspindi ir pavadinimas) buvo lankyti ir slaugyti vargšus bei ligonius, tačiau netrukus ji buvo pertvarkyta į uždarą (klauzūrinę) bendruomenę, o jos pagrindine misija tapo merginų auklėjimas ir mokymas. Vizitiečių vienuolija puoselėjo ir išskirtinę pagarbą Jėzaus ir Marijos Širdims, paskatintą vienos seserų – šv. Margaritos Marijos Alakok (1647–1690) – regėjimų, tapusių pagrindu XIX a. jau visoje Katalikų Bažnyčioje išaugusiam pamaldumui į Švč. Jėzaus Širdį.

Vilniuje Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ordino seserys įsikūrė turtingos miestietės Onos Teresės Karosienės-Dezelštienės kvietimu 1698 metais. Dabartinė vienuolyno bažnyčia pradėta mūryti 1729 m., 1752 m. ji pašventinta, o didysis altorius konsekruotas 1756 m. rugpjūčio 29 dieną. Šiame altoriuje pakabintas Čechavičiaus paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas“, retabulo šonuose stovėjo keturių Švč. Mergelės Marijos globėjų – šventųjų Jokimo, Onos, Juozapo ir evangelisto Jono – statulos. Be jo, bažnyčioje buvo dar šeši marmuro imitacija dekoruoti, angelų ir įvairių šventųjų statulomis papuošti mūro altoriai: Šv. Pranciškaus Salezo, Šv. Joanos Pranciškos Šantalietės, Švč. Jėzaus Širdies (su Nukryžiuotojo atvaizdu jame), Šv. Juozapo, Šv. evangelisto Jono ir Šv. Pranciškaus Ksavero. Teigiama, kad visus atvaizdus jiems 1751–1756 m. nutapė Simonas Čechavičius, kai kuriuos – padedamas mokinių. Ne visi paveikslai yra išlikę – mūsų dienas pasiekė penki garsiojo menininko teptukui ar jo dirbtuvei priskiriami vizitiečių bažnyčioje buvę kūriniai.

Carinės Rusijos administracijai 1865 m. panaikinus Vilniaus vizitiečių vienuolyną, o vienuolėms išvykus į Prancūziją, kai kurie paveikslai dar kabojo stačiatikių reikmėms pritaikytoje bažnyčioje (tik ordino įkūrėjus vaizduojantys paveikslai buvo atiduoti į Vilniaus katedrą, vėliau – išsiųsti Lenkijon persikėlusioms vizitietėms, o 1919 m. vėl grąžinti į jų vienuolyną Vilniuje). Tarpukariu vizitiečių vienuolyno pastatai trumpam sugrįžo teisėtoms šeimininkėms, bet po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia vienuolyną pavertė įkalinimo įstaiga, o meno kūriniai buvo pergabenti į Vilniaus katedrą. Uždarius ir katedrą, kartu su kitomis ten dar išlikusiomis meno vertybėmis Čechavičiaus paveikslai pateko į Lietuvos dailės muziejų, o paskutiniaisiais metais grąžinti Vilniaus arkivyskupijai. Didžiojo altoriaus paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas“ jau nuo 2007 m. kabo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, tebelaukdamas, kol įspūdingoji Vilniaus vizitiečių bažnyčia, kaip ir daugelis kitų sovietmečiu nuniokotų miesto šventovių, pakils iš griuvėsių ir vėl atvers duris maldai.

Dr. Dalia Vasiliūnienė

• «
• »