01
08 /
2021
Johann Gotthard Berchhoff (XVII a.), „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ (1636), Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika.
Kiekvienas, įžengęs į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką, pirmiausia priklaupia priešais neogotikinę Švč. Sakramento koplyčią, vėliau pasigėri didingu XVIII a. pabaigos vėlyvojo baroko mūrinių altorių ansambliu ir tik tada, kairės navos gilumoje, kartais dar vadintoje koplyčia, išvysta seniausią šios šventovės – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – medinį altorių. Jį šioje vietoje įrengė seniausia, turtingiausia ir ilgiausiai Kaune veikusi Literatų brolija, įkurta dar 1503 m., vienijusi miesto elito, tarp jų ir magistrato, narius. Prie savojo altoriaus brolijos nariai kas sekmadienį ir šventadieniais rinkdavosi į giedotines šv. Mišias, čia pradėdavo ir užbaigdavo svarbiausius miesto magistrato renginius, priimdavo naujus ir į amžinybę išlydėdavo mirusius brolijos narius.
Tuo pačiu metu nutapyti ir abu altoriaus atvaizdai. Pirmojo tarpsnio paveikslą kruopščiai restauravę Balys Pakštas ir Tauras Jurkūnas drobės apačioje rado dailininko parašą ir datą: „Ano 1636 VII [d. … Pinx:] Joan: Berchhoff.“ Johanas Gothardas Berkhofas (Johann Gotthard Berchhoff) – Vilniuje gyvenęs vokiečių kilmės tapytojas, patyręs stiprią flamandų dailės įtaką. Jam Lietuva, kaip ir daugeliui kitų užsieniečių, buvo tapusi antrąja tėvyne. Talentingo baroko dailininko nutapyti darbai papuošė pačias įspūdingiausias Lietuvos šventoves: Vilniaus katedrą, Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Bernardinų vienuolyną; provincijoje pasiekė Merkinės, Labanoro ir Balbieriškio šventoves (abi pastarosios sudegė).
Viso altoriaus meninė ir ikonografinė idėja sutelkta tituliniame pirmojo tarpsnio paveiksle „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“. Šis siužetas, siekiantis ankstyvosios krikščionybės laikus, vaizduoja Marijos Ėmimą į dangų su kūnu ir siela, praėjus trims dienoms po jos mirties. Kaip dauguma su Marijos gyvenimu susijusių įvykių, taip ir šis remiasi ne Šventuoju Raštu, bet apokrifine III–IV a. literatūra. Detaliai aprašytas Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“, dailėje kartu su Marijos kultu paplito nuo XIII a. Įprastai kompoziciją sudaro dvi dalys, komponuojamos viena virš kitos. Tad ir šio paveikslo apatinėje, žemiškoje, dalyje matome nutapytus aštuonis apaštalus, pasak legendos, iš viso pasaulio, kur jie skelbė Kristaus mokymą, stebuklingai atgabentus prie Siono kalno Jeruzalėje palydėti Dievo Motinos į amžinybę. Jai mirus ir sielai iškeliavus pas Sūnų, apaštalai pagarbiai nunešė Marijos kūną į Getsemanės sodą Juozapato slėnyje, su visa derama pagarba palaidojo ir Viešpaties nurodymu tris dienas budėjo. Trečiąją dieną juos apgaubė šviesus debesis, pasigirdo angelų balsai, pasklido neapsakomas kvapas, kai „tenai nusileido Viešpats ir su milžiniška šlove perkėlė Mergelės kūną“ [1] . Kaip būdinga barokui, dailininkas J. G. Berkhofas vaizduoja lūžio momentą – apaštalai sutriko išvydę tuščią Marijos kapą, dengiamą vien baltos įkapių drobulės su gėlių žiedais. Jų veiduose atsispindi įvairiausių emocijų skalė: nuostaba, netikėjimas, suglumimas, džiaugsmas. Dešinėje pirmame plane atpažįstame jauną, bebarzdį, tyro veido šv. Joną, džiugiai ir viltingai žvelgiantį į dangun kylančią Mariją. Tačiau ne visi apaštalai regi dvasios akimis – kairėje pusėje nutapytas šv. Tomas Netikintysis, pasak „Aukso legendos“, abejojęs ne tik Jėzaus Prisikėlimo, bet ir Marijos Ėmimo į dangų su kūnu ir siela tikrumu. Jį stengiasi įtikinti šv. Petras, kairės rankos gestu jo žvilgsnį nuo tuščio kapo nukreipdamas į dangun kylančią Mariją. Tarp Tomo ir likusių apaštalų įsiterpęs žmogaus pavidalo juodas šešėlis – tai užuomina į „Aukso legendoje“ aprašytą vyriausiąjį kunigą, kuris laidotuvių metu norėjo išniekinti mirusios Marijos kūną, išversdamas iš neštuvų, tačiau jo rankos prilipo ir sudžiūvo, sukeldamos nepakeliamą skausmą. Sveikatą jis atgavo tik įtikėjęs Jėzų Kristų ir pagarbinęs jo Motiną kaip Mergelę.
Viršutinėje, dangiškoje paveikslo dalyje regime jau pačią didingą Švč. Mergelę Mariją: vilkinti tradicine raudona suknele, simbolizuojančia jos žmogišką prigimtį ir mirtingumą, apsisiautusi tamsiai mėlynu apsiaustu, išreiškiančiu jos šventumą, su galvą supančia aureole, ji su kūnu ir siela skrieja į dangų, supama džiūgaujančių angeliukų choro. Jie rankose laiko ir barsto įvairiausius gėlių žiedus – daugiausia rožes ir lelijas, nes „rausvi rožių žiedai, tai yra kankinių būriai, ir slėnių lelijos, tai yra pulkai angelų, išpažinėjų ir mergelių“ [2]. Nuo savęs dailininkas pridėjo tik XVII a. pradžioje Europoje paplitusių ir beprotiškai brangių tulpių, taip pat pakalnučių ir medetkų. XVIII a. Marijos figūrą uždengė metaliniai sidabruoti ir auksuoti aptaisai bei karūna, teikiantys jai nežemišką švytėjimą ir papildomą transcendentinį matmenį.
Altoriaus pirmojo tarpsnio paveikslo pasakojimas tarsi tęsiamas antrojo tarpsnio atvaizde „Švč. Mergelės Marijos vainikavimas danguje“, kurį nutapė tas pats dailininkas. Jame regime tais pačiais drabužiais vilkinčią Dievo Motiną, pamaldžiai klūpančią centre, o Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus ją vainikuoja karūna, virš kurios sklendžia Šventosios Dvasios balandis. Šv. Jeronimas (347–420) nurodo, kad Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų – tai „diena, kai nesuteptoji Motina ir Mergelė žengė į savo sosto aukštumas ir, iškelta į antrą vietą po Kristaus, šlovingai atsisėdo į karališkąjį krėslą“ [3]. Marijos karūnai parinkęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio mitros formą, dailininkas galbūt norėjo parodyti Švč. Mergelę kaip ypatingąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėją. Mat 1656 m., šaliai itin sudėtingu laikotarpiu, valdovas Jonas Kazimieras Vaza Švč. Mergelės Marijos globai pavedė save, Lietuvą ir Lenkiją.
Dievo Motinos išaukštinimo tema tęsiama ir altoriaus medžio drožyboje. Antrojo tarpsnio paveikslą supa aštuoni medalionai su emblemomis, iliustruojančiomis Švč. Mergelės Marijos litanijos lotynų kalba eilutes. Pasirinktas litanijos fragmentas, kuriame Marija išaukštinama kaip karalienė, tai išryškina ir medalionus puošiančios karūnos. Šie medalionai – XVI–XVIII a. itin populiaraus embleminio mąstymo pavyzdys, kai alegorinis vaizdas jungiamas su tekstu, siekiant atskleisti abstrakčias idėjas. Pvz., kreipinyje „Karaliene kankinių“ (Regina martyrum) vaizduojama palmės šakelė ir kalavijas, „Karaliene mergelių“ (Regina virginum) – skaistybę simbolizuojanti lelijos šakelė.
Gilią simbolinę prasmę turi ir pirmojo tarpsnio paveikslo rėmas. Įdėmiai įsižiūrėjus į jo šonines dalis, ažūrinio augalinio ornamento fone galima išvysti dvylikos barzdotų karalių su karūnomis ir skeptrais pusfigūres, išnyrančias iš gėlių žiedų. Tai simbolinis iš karaliaus Dovydo tėvo Jesės giminės kilusios Marijos ir Jėzaus genealoginio medžio pavaizdavimas, žinomas „Jesės medžio“ pavadinimu. Jis remiasi Izaijo pranašyste: „Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia“ (Iz 11, 1–3). Todėl ir čia visą medį vainikuoja mažutė Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi figūrėlė gėlės žiede. Ji įkomponuota altoriaus vidurio ašyje, tarp abiejų paveikslų, o nedidukės skulptūros reikšmę pabrėžia du ją adoruojantys angelai, teikiantys aliuziją į angelų chorus, garbinančius Dangaus Karalienę.
Taigi, šiame Kauno arkikatedros altoriuje visa architektūra, tapyba ir skulptūra yra pasitelkta išaukštinti ir vis kitu aspektu pašlovinti Dievo Gimdytoją, kuri dėl savo nuopelnų į dangų buvo paimta su kūnu ir siela. Nors Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų su kūnu ir siela dogma patvirtinta tik 1950 m. popiežiaus Pijaus XII apaštaline konstitucija Munificentissimus Deus, tačiau dar šv. Augustinas (354–430) pateikė tris tai pagrindžiančius argumentus: Kristaus kūno ir Mergelės vienovė, jos kūno vertingumas ir tobulas jos skaistaus kūno sveikumas. Šv. Augustinas teigė: „Marija, kūne ir sieloje tu džiaukis neapsakomu džiaugsmu savo Sūnuje, su savo Sūnumi ir per savo Sūnų! Irimo skausmas neturi pasiekti tos, kurios nepasiekė skaistybės suirimas, gimdant šitokį didį Sūnų, idant niekad nepaliesta irimo išliktų toji, kuriai teko tokia didi malonė; idant skaisti gyventų toji, kuri pagimdė skaistų ir tobulą Gyvenimą; idant ji būtų su Tuo, kurį nešiojo savo įsčiose, būtų pas Tą, kurį ji pagimdė, sušildė ir išmaitino.“ [4]
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
[1] Voraginietis, Jokūbas, Aukso legenda arba Šventųjų skaitiniai. Antra knyga, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 143.
[2] Voraginietis, p. 124.
[3] Voraginietis, p. 131.
[4] Voraginietis, p. 130.
