01
08 /
2013
Pivašiūnų „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ paveikslas, nuo seno garsėjantis tikinčiųjų patiriamomis malonėmis ir stebuklingais išgijimais, liudija maldingumo ir tikėjimo dermę. 1988 metais šis Dievo Motinos atvaizdas buvo vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotais vainikais. Kardinolas Vincentas Sladkevičius, rugpjūčio 15 d. vainikuodamas ypatingai pagerbtą paveikslą, suteikė jam Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.
Tad savaime kyla klausimas apie šio paveikslo kilmę, t. y. kaip šis kūrinys siejasi su Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Ankstyviausios žinios susijusios su Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1634 m. sausio 16 d. raštu, kuriame Jonas Klodskis, Kauno stalininkas, Seimo narys ir Medilo seniūnas, testamentu Pivašiūnų dvarą po žmonos mirties palieka Senųjų Trakų benediktinams, kad jie įsteigtų vienuolyną, kasdien giedotų Švč. Mergelės Marijos valandas ir aukotų kas savaitę ketverias šv. Mišias, o tai liudytų dvare buvus koplyčią. 1648 m. pagal testamentą Pivašiūnų dvaras su visu turtu atiteko benediktinų vienuoliams. Šie nedelsiant lygumoje pasistatė pirmąją bažnyčią.
Betgi iš kur, kada ir kas šiai šventovei padovanojo maloningąjį Marijos paveikslą, patikimų, dokumentais patvirtintų žinių nerasta. Anot vieno padavimo, paveikslas rastas miške, kito – nežinia kieno parvežtas iš Turkijos. Tačiau veikiausiai šį paveikslą savo funduotai bažnyčiai padovanojo pats Jonas Klodskis (netiesiogiai tai liudytų testamento reikalavimas kasdien giedoti Švč. Mergelės Marijos valandas). Veikiausiai dvare būta koplyčios, tad tos koplyčios altoriuje galėjo būti įtaisytas dovanotasis paveikslas.
1745 m. medinė bažnyčia sudegė. Naują, taip pat medinę nedidelę šventovę benediktinai pasistatė 1766 m. Gi išsami 1820 m. rugpjūčio 12 d. šios bažnyčios vizitacija paliudija, kad Marijos paveikslas yra didžiajame altoriuje. 1625 m. benediktino Celestino Sorokos pastangomis ant stataus kalno buvo pastatyta trečioji, vėlgi medinė, dabartinė bažnyčia. Joje įrengtas klasicizmo stiliaus interjeras, kurio svarbiausias statinys – pagrindinis altorius, savo erdvine struktūra bei kompozicija artimas Vilniaus arkikatedros didžiajam altoriui. Į šį naują klasicistinį altorių perkeltas malonėmis garsėjantis Švč. Marijos su Kūdikiu paveikslas iš tiesų priartėjo prie tikinčiųjų.
Maldingumas prie šio ypatingo paveikslo be pertraukos išgyvenamas jau daugelį metų. Malda neatskiriama nuo tikėjimo, jų tarpusavio saitai visuomet išlieka gyvi. Apie Pivašiūnų Marijos paveikslo stebuklingumą byloja daugybė votų. Be abejo, visų pirmiausia votas – tai padėkos išraiška. Visi šie votai, kitaip – tikėjimą liudijantys ženklai, – sukabinti atokiau paveikslo. Iš abiejų pusių galinėje sienoje įtaisyti pailgi vertikalūs rėmai, kurių plokštumoje sukabinti votai. Tai sidabrinės širdys, simbolizuojančios meilę, kojytės ar rankytės, liudijančios išgijimą, gintariniai karoliai ir t. t. Ta pačia proga verta prisiminti ir 1745 m. gaisrą, kurio metu visiškai sudegė bažnyčia, tačiau buvo išgelbėtas ne tik pats maloningasis paveikslas, bet įvyko ir daugiau stebuklų. Mat tuoj po gaisro, dar nepastačius naujos šventovės, paveikslui kaip padėkos ženklas buvo padarytas meniškas auksuoto sidabro aptaisas, kuriame rastas įrašas – 1750 metai. Paveikslo aptaisas skirtas apsaugoti paties maloningojo atvaizdo šventumą, tačiau jis irgi yra votas. Šias išklausytas maldas visuomet lydi gilus tikėjimas. „Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės.“ (Plg. Jn 7, 38)
Šio puikaus darbo aptaiso kalstyto reljefo raštai plastiški ir aiškūs. Marijos apsiaustą dabina iškilaus reljefo rožių, tulpių, įvairūs keturlapių ir šešialypių gėlių žiedai (fonas – šviesus, gėlių žiedai tamsesni). Tuo tarpu Dievo Motinos suknelę ir Kūdikio palijaus ornamentas žemesnio reljefo, smulkesnio gėlių ir raitytų akanto lapų piešinio (fonas ir dekoras – tos pačios matinės spalvos). Paveikslą dengia tamsraudonis aksomas, prie kurio atskirai pritvirtinti kiti elementai: Šventosios Dvasios balandis aukščiausiame taške, Marijos ir Kūdikio karūnos, nimbai, žvaigždės ir raiškios formos mėnulis imituojant žmogaus profilį.
Pivašiūnų Marijos su Kūdikiu paveikslą priskiriame Regina Coeli (Dangaus Karalienė) ikonografiniam tipui. Šis ikonografinis tipas kilo iš mistinės XII–XIII a. literatūros. Dievo Motina vaizduojama frontaliai, sėdinti soste, su karūna, rankoje laikanti skeptrą, dažniau su Kūdikiu nei viena. Pivašiūnų paveiksle prieš mus sėdinti Marija kairėje rankoje laiko skeptrą, o dešinėje ant jos kelių sėdintis Kūdikis laiko Žemės rutulį, kita ranka laimindamas. Toks sėdinčios karūnuotos Marijos su Kūdikiu ant kelių paveikslas simbolizuoja Dangaus Karalienę ir Pasaulio Išganytoją.
Dievo Motina vilki sodriai mėlynos spalvos apsiaustą, iš po kurio matosi raudona suknelė. Įvardydami drabužių spalvas galime remtis tiek tradicija, tiek gera kopija, priklausančia Kauno arkivyskupijos muziejui. Vienplaukė Marijos galva akivaizdžiai liudija vakarietišką paveikslo kilmę. Šis įsimintinas kūrinys, įvertinus jo meninio vaizdo sandarą bei plastiką istoriniame kontekste, veikiausiai nutapytas XVII a. II–III ketvirčių sandūroje. Kita vertus, šio Dievo Motinos paveikslo dvasinį turinį atskleidžiančių simbolių gilumas ir estetinis grožis šį dailės kūrinį paverčia tarpininku tarp Dievo ir žmogaus jų dvasiniame ryšyje. Galbūt šia galinga jėga Pivašiūnų Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslas ir traukia daugybę maldininkų į čia iškilmingai švenčiamas šventes.
Prof. dr. Laima Šinkūnaitė
