01
12 /
2018
Kryžiaus Jonas gimė 1542 m. Gonzalo de Yepeso ir Catalinos Alvarezų šeimoje, gyvenusioje nedideliame Fontiveroso miestelyje netoli Avilos Senojoje Kastilijoje. Šeima buvo labai neturtinga. Tėvas, kilęs iš kilmingos Toledo giminės, buvo išvarytas iš namų ir prarado palikimą, nes vedė Cataliną, paprastą šilko audėją. Jau vaikystėje Jonas neteko tėvo, devynerių metų su motina ir broliu Pranciškumi patraukė į Medina del Kampą netoli Valjadolido. Būdamas aštuoniolikos Jonas įstojo į jėzuitų kolegiją ir čia trejus metus studijavo humanitarinius mokslus, retoriką ir klasikines kalbas, kol apsisprendė tapti karmelitų vienuoliu. 1563 m. vasarą pradėjo noviciatą. Vėliau trejus metus Salamankos universitete studijavo laisvuosius menus ir filosofiją. 1567 m. įšventintas kunigu grįžo į Medina del Kampą. Čia Jonas pirmą kartą susitiko su Jėzaus Terese. Teresė išdėstė savo planą, kaip reformuoti Karmelį, taip pat ir ordino vyriškąją atšaką, ir pasiūlė Jonui „dėl didesnės Dievo garbės“ prisidėti. Abu kelis mėnesius bendradarbiavo ir dalijosi idealais bei pasiūlymais, siekdami kuo greičiau atidaryti pirmuosius Basųjų karmelitų namus. Jie duris atvėrė 1568 m. gruodžio 28 d. Duruele, nuošalioje Avilos provincijos vietovėje. 1572 m. pabaigoje, prašomas šv. Teresės, Kryžiaus Jonas tapo Avilos Įsikūnijimo vienuolyno, kurio priore buvo šventoji Teresė, nuodėmklausiu ir kapelionu. Tas laikas buvo artimo bendradarbiavimo ir abu praturtinusios dvasinės draugystės metai. Būtent šiuo laikotarpiu datuojami svarbiausi Teresės veikalai ir pirmieji Jono raštai.
Karmelio ordino reforma rutuliojosi sunkiai ir Jonui atnešė daug kančių. Skausmingiausias įvykis buvo jo pagrobimas ir įkalinimas, melagingai apkaltinus, senosios regulos karmelitų vienuolyne Tolede 1577 m. Šventasis čia kalėjo kelis mėnesius ir patyrė fizinio bei moralinio vargo ir prievartos. Po išlaisvinimo Kryžiaus Jonas ėjo įvairias pareigas Basųjų karmelitų ordine ir užbaigė savo dvasinius veikalus. Mirė naktį iš 1591 m. gruodžio 13-osios į 14-ąją, broliams karmelitams meldžiantis Rytmetinę. Su jais atsisveikino žodžiais: „Šiandien Valandų liturgijos išeinu melstis į dangų.“ Jo marieji palaikai buvo perkelti į Segoviją. 1675 m. popiežius Klemensas X paskelbė Kryžiaus Joną palaimintuoju, 1726 m. Benediktas XIII – šventuoju, o 1926 m. Pijus XI – Bažnyčios mokytoju.
Jonas laikomas vienu garsiausių ispanų literatūros lyrikų. Jo pagrindiniai kūriniai yra šie: „Kopimas į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, šie kūriniai padeda mums prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį mus visus kviečia Dievas. 2011 metais perskaitytoje katechezėje apie šventąjį Kryžiaus Joną Benediktas XVI klausė: „Ar tas šventasis savo aukštąja mistika, šiuo varginančiu keliu į tobulumo viršūnę, turi ką nors pasakyti ir mums, paprastiems krikščionims šiandienėmis gyvenimo aplinkybėmis, ar jis tėra pavyzdys, modelis kelioms išrinktosioms sieloms, kurios iš tikro gali leistis šiuo tyrinimo, mistinio kopimo keliu? Norėdami surasti atsakymą, iš akių pirmiausia turėtume neišleisti, kad šv. Kryžiaus Jono gyvenimas nebuvo „skraidymas mistiniais padebesiais“, bet labai sunkus, praktiškas ir labai konkretus gyvenimas – ordino reformuotojo, sutikusio daugybę pasipriešinimo, provincijos vyresniojo ir konfratrų kalinio, patyrusio neįtikėtinų pažeminimų ir fizinio smurto, gyvenimas. Tačiau kaip tik tuo sunkiausiu gyvenimo metu, būdamas kalėjime, jis parašė vieną gražiausių savo kūrinių. Tai mums rodo, kad kelias su Kristumi, keliavimas su Kristumi – „Keliu“ yra ne našta, užkraunama mums papildomai greta kitų jau pakankamai sunkių vargų, bet visiškai kas kita – šviesa, jėga, padedanti vargus pakelti. Kai žmogus priima į save didžiulę meilę, ji tarsi suteikia jam sparnus, ir jis lengviau pakelia visus gyvenimo sunkumus, nes savyje nešioja šią didžią šviesą. Štai kas yra tikėjimas: būti mylimam Dievo ir leistis būti Dievo mylimam Jėzuje Kristuje. Šis leidimasis būti mylimam yra šviesa, padedanti mums pakelti kasdienius vargus. Ir šventumas yra ne sudėtingi mūsų veiksmai, labai sunkus kelias, bet kaip tik tas „atsivėrimas“: savo sielos langų atvėrimas, kad galėtų įeiti Dievo šviesa, nepamirštant Dievo, mat kaip tik atsiveriant Jo šviesai atrandama jėgų, atrandamas atpirktojo džiaugsmas.“
Parengė
dr. Giedrius Tamaševičius
