01
05 /
2019
Pasakojama, kad kurį laiką pas Pilypą Nerį išpažinties eidavo viena moteris, nuolat išpažįstanti vis tą pačią nuodėmę – apkalbas. Kartą Pilypas, prieš suteikdamas išrišimą, nusprendė skirti jai ypatingą atgailą – liepė pareiti į namus, paimti negyvą vištą ir grįžtant ją nupešti. Kai moteris sugrįžo su nupešta višta ir paprašė išrišimo, šventasis jai pasakė: „Ne, ponia, trūksta dar vieno dalyko. Grįžkite dar kartą ir surinkite visas plunksnas, kurias išbarstėte pakeliui“. Moteris atsakė: „Tai neįmanoma, vėjas jas jau seniai išnešiojo į visas puses“. „Taip ir jūsų neteisingos kalbos, kurias paskleidėt apie artimą, jau yra pasklidusios, ir jų negali sugrąžinti.“ – tarė Pilypas ir… suteikė jai išrišimą.
Katalikai vertina gerą humorą ir taiklius bažnytinius anekdotus. Pilypas Neris (1515 – 1595), kurį minime gegužės 26 dieną, yra, ko gero, vienas labiausiai sąmoju ir pašėlusiomis išdaigomis garsėjusių šventųjų. Jo biografai ne kartą yra atkreipę dėmesį į ypatingą, pedagoginę jo sąmojo ir pokštų prasmę, dėl kurių jis netgi pelnė krikščionių Sokrato vardą.
„Laimingi esate jūs, jaunuoliai, nes turite laiko daryti gera.“ Šiais žodžiais, atskleidžiančiais jaunystės prasmę į savo dvasinius sūnus kadaise kreipėsi Pilypas Neris, gerai perpratęs žmogaus laikinumą ir gyvenimo be meilės bergždumą. Tiksliau tariant, Pilypas to meto jaunuolius, nepavargdamas kreipė į tai, kas svarbiausia, į nuostabųjį Žodį – Viešpatį Jėzų, be kurio mums nieko daugiau nereikia. „Jei ieškai kažko kito nei Kristus, – kartodavo jis, – nežinai, ko nori; jei ieškai kažko kito nei Kristus, nežinai, ko prašai.“ Juk būtent Jėzuje geriausiai atpažįstamas tas jaunuolių pašaukimas daryti gera.
Pilypas siekė, kad jo mokiniai, pasinėrę į gyvą santykį su Dievo Sūnumi, gebėtų ne tik pilnai išskleisti savo galimybes, bet ir tinkamai išnaudotų tiek konstruktyvias, tiek destruktyvias savojo amžiaus tarpsnio puses. Pilypas puikiai išmanė, kaip Dievo ir žmonių tarnystei pakreipti tiek aistringą jų idealizmą, tiek pripažinimo poreikį, tiek besąlygišką atsidavimą, tiek begalinį poreikį būti mylimiems.
Nemažas būrys jaunų pirklių, menininkų, studentų ir dvariškių, vengdami tamsių triukšmingo Romos miesto klystkelių, Pilypo oratorijoje atrado nuostabų būdą eiti gyvenimo keliu – kasdien skaitydami Šv. Raštą, gilindamiesi į kankinystės istorijas, iškylaudami po nuostabiausias vietas, lankydami sunkius ligonius, patirdami sakralinės muzikos teikiamą dvasinę atgaivą.
Pilypas buvo artimas šiems jaunuoliams ne tiek dėl rūpesčio jų poreikiais, kiek dėl to, kad buvo itin dėmesingas kiekvieno iš jų žmogiškajam ir krikščioniškajam pašaukimui. Kitaip tariant, svarbiausia jam buvo atgaivinti žmoguje Dievo paveikslą, kuris per nuodėmę buvo prarastas.
Nevaržomas jokių stereotipų apie šventumą Pilypas gebėjo pajusti kiekvieno jauno gyvenimo pulsą – surankioti visus Dievo veikimo ženklus, nušviesti begales neišspręstų problemų, išgydyti kraujuojančias žaizdas.
Į egzistencinį jaunuolių nuovargį Pilypas atsiliepdavo džiugiu gyvybingumu, į trumpalaikes, nedoras pramogas – nenugalima ištikimybe, į griežtą ir alinančią askezę – ramiu ir geranorišku įtikinėjimu.
Žvelgdamas Šventosios Dvasios palytėjimo nuskaidrintu žvilgsniu Pilypas darbavosi jaunuolių sielose ir padėdavo joms grįžti prie kilnesnio būvio.
Tai jam pavykdavo ne tiek žodžiais, kiek įkvepiančiu gyvenimo pavyzdžiu ir išmintimi, kurioje antikinis sielos tobulinimo idealas siejosi su perkeičiančiu įsikūnijusio Žodžio priėmimu.
Esmė čia – ne teorinės pratybos, bet žmogaus ugdymas ypatingam egzistencijos būdui, paženklintam pusiausvyros tarp logos ir pathos, tarp veiklos ir kontempliacijos, tarp prigimties ir malonės. Dėl šių dalykų net amžininkai Pilypą vadino „krikščionių Sokratu“.
Sokrato taikytas metodas kadaise buvo pavadintas „pribuvėjos menu“. Šis Antikos filosofas, apsimesdamas, kad nieko neišmano, kantriu ir paprastu klausinėjimu padėdavo mokiniams patiems „pagimdyti“ tiesą. Pilypo Nerio „pribuvėjos menas“ tuo pat metu buvo įsišaknijęs kasdienybėje ir plačiai skleidėsi ir sakralumo erdvėje.
Kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką turime galimybę įsileisti Dievą į savo gyvenimą, jei tik pavyksta suderinti vidinį pasaulį su melodija tos meilės, kuri spindi neblėsdama, kuri vienija nesuvienodindama, kuri išlaisvina, nepaleisdama.
Pilypas kvietė į tokį dvasinį gyvenimą, kurio šaknys glūdi „racionalumo numarinime“, tai yra laisvėje nuo išdidaus įsikibimo į savo paties įsitikinimus.
Tai pats tikriausias susitaikinimas su savimi ir su kitų sprendimais. Tai mirtinas smūgis gyvenimą gožiančiai veidmainystei.
Minėdami šventąjį Pilypą kaip krikščioniško humoro globėją dažniausiai prisimename tuos atvejus, kai jam šaudavo į galvą išeiti į žmones pusiau nuskusta barzda ar neįprastai sušukuotais plaukais, kai jis imdavo straksėti, susitikęs su aukštuomenės atstovais, ar ateidavo į iškilmes apsirengęs skarmalais. Šiais pokštais Pilypas ne tik siekė slėpti jam pačiam tekusias ypatingas dvasines malones. Tai buvo ir pedagoginė priemonė, kad jo sekėjai suprastų, jog tikrasis nuolankumas išsklaido netikrą mąstymo „kaip visi“ saugumą, apsaugo nuo pasidavimo pasaulio troškimams.
Būtent dėl to Pilypas liepdavo mokiniams šokti kardinolų akivaizdoje, eiti gatvėmis ir skambaliuoti varpeliais ar apsivilkti kailinius vidurvasarį. O kartą, laukdamas pas jį užsukti turėjusio kardinolo, Pilypas įsakė jaunuoliams griūti ant laiptų ir gulėti tarsi negyviems.
Tai tik kelios apsimarinimo priemonės, kuriomis šis krikščionių Sokratas pasiekdavo, kad jaunuoliai kreiptų žvilgsnius tik į Dievo veidą. Jis suteikdavo jų širdims naujo kvėpavimo, pajėgiančio išvaduoti iš stingdančio nerimo ir iš egzistencijai gresiančių kaustančių apribojimų. Tai vidinės laisvės ir Dievo vaikų laisvės –žavingiausias ir labiausiai provokuojantis kelias visų laikų jaunimui.
Pagal kun. Simone Raponi CO straipsnį
„Il Socrate cristiano, Filippo Neri e i giovani“,
skelbtą L’Osservatore Romano,
parengė Giedrius Tamaševičius
