01
06 /
2022
Tomas Moras (Thomas More) gimė Londone 1478 m. vasario 7 d., ir šiame mieste 1535 m. liepos 6 d. buvo nukirsdintas.
Po studijų Oksforde ir Londone tapo garsiu teisininku, parlamento nariu ir garbiu teisėju. Tarnavo miestui atlikdamas įvairias pareigas, bet niekad neleido, kad jos užgožtų rūpinimąsi vaikų auklėjimu ar intensyvų gilinimąsi į filosofines ir visuomenės gyvenimo temas.
Buvo Trečiojo šv. Pranciškaus ordino narys ir uoliai vykdė savo pareigas: prie rytinių ir vakarinių maldų dar pridurdavo psalmes ir šventųjų litanijas. Dažnai pėsčias lankydavo aplinkines šventąsias vietas ir prieš kiekvieną išmėginimą priimdavo Komuniją, – tai tuomet buvo neįprasta. Per pusryčius, pietus ir vakarienę viena iš dukterų skaitydavo Šventąjį Raštą. Tomas giedojo parapijos chore, patarnavo Mišioms, dalyvavo parapijos gyvenime, dosniai šelpė beturčius ir nuomodavo namus, kad turėtų kur priglausti senelius, ligonius ir vargšus.
Šeimos gyvenimas
Tomas Moras 1505 m. susituokė su Džeine Kolt (Jane Colt). Tais pat metais apsigyveno name ant upės kranto Baklberio rajone, Šv. Stepono parapijoje, ir iš viso ten praleido 20 metų, kol 1525 m. persikraustė į Čelsio rajoną. Jo bičiulis Erazmas Roterdamietis pasakojo, kad Moras siekė suteikti savo žmonai geresnį išsilavinimą, nei ji gavo namuose, ir mokė ją muzikos ir literatūros. Pora susilaukė keturių vaikų: Margaritos, Elizabetos, Cecilijos ir Džono. 1511 m. Džeinė mirė.
Nesilaikydamas įprastų papročių ir draugų patarimo, po 30 dienų Moras vedė moterį iš plataus jo draugų rato. Jis išsirinko Alisą Midlton (Alice Middleton), našlę, kad padėtų rūpintis namais ir mažų vaikų priežiūra. Tokioms neįprastai ankstyvoms vedyboms Moras turėjo gauti dispensą nuo užsakų paskelbimo, bet dėl savo gero vardo ją nesunkiai gavo.
Su antrąja žmona Moras vaikų nebesusilaukė, tačiau kaip savo užaugino Alisos dukterį iš pirmosios santuokos. Jis taip pat ėmėsi globoti dvi merginas: Aną, kuri vėliau ištekėjo už jo sūnaus, ir Margaritą, kuri vienintelė iš šeimos narių matė jo egzekuciją. Būdamas mylintis tėvas, Moras, kad ir kur būtų išvykęs, rašydavo vaikams laiškus ir skatino juos daryti tą patį.
Moras siekė savo dukterims suteikti tokį pat klasikinį ugdymą kaip ir sūnui, o tai anais laikais buvo neįprasta. Daugelis žavėjosi jo vyriausiosios dukters Margaritos išsilavinimu, ypač tuo, kad ji laisvai kalbėjo graikiškai ir lotyniškai. Tėvas didžiavosi dukters akademiniais pasiekimais. Jo pavyzdžiu auklėti dukteris ėmė sekti ir kitos kilmingos šeimos.
Tarnystė, nuvedusi į kankinystę
Keturiasdešimt vienų tapęs Karališkosios tarybos nariu, Tomas Moras vis kilo pareigose ir penkiasdešimt dvejų tapo Anglijos lordu kancleriu. Tačiau 1532 m. gegužės 16 d., po to, kai karalius, paveikęs parlamentą ir dvasininkus, ėmė vadovauti Anglijos Bažnyčiai, pareigų atsisakė. Galiausiai seras Tomas buvo įkalintas, kalėjime praleido penkiolika mėnesių ir buvo nubaustas mirties bausme už tai, kad atsisakė pasirašyti raštą, kuriuo pripažįstama karaliaus viršenybė bažnytiniuose reikaluose.
Dėl tvirtos krikščioniškos laikysenos ir kankinystės Tomo Moro vardas išliko garsus per šimtmečius. Dar gyvas būdamas jis jau garsėjo Europoje savo išsilavinimu ir naujoviškomis idėjomis. Tai, kad dukroms suteikė tokį pat išsilavinimą kaip ir sūnui, anais laikas buvo revoliucinga mintis. Moro veikalai – ypač graikų satyriko Lukiano darbų vertimas, jo paties originali poezija ir didysis klasikinis veikalas „Utopija“ – išgarsino jį kaip rašytoją. „Utopija“ tebėra garsiausias Tomo Moro veikalas. Šis remiantis Platono „Valstybe“ sukurtas intelektualinis galvosūkis yra vienas geriausių veikalų tiek politikos filosofams, tiek žmogaus prigimtį tyrinėjantiems studentams. Kaip ir „Valstybėje“, „Utopijoje“ gausu vidinių prieštaravimų, kurie skatina atidų skaitytoją rimtai susimąstyti apie amžinąsias etikos vertybes, suteikiančias prasmę asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui.
Tomas Moras nuo 1935 m. gerbiamas kaip šventasis Katalikų Bažnyčioje, o nuo 1980 m. – ir Anglikonų Bažnyčioje. Įvairiausių tautų ir įsitikinimų žmonės jį laiko sąžiningumo ir principingumo pavyzdžiu. Jo paskutinieji žodžiai – „Mirštu kaip geras karaliaus, bet visų pirma Dievo tarnas“ – teikia įkvėpimo visiems, kurie skiria savo gyvenimą tarnauti bendrajam gėriui.
Parengė „Magnificat“ redakcija
