01
09 /
2024
Rugsėjo 26 d. Katalikų Bažnyčia mini pirmųjų amžių kankinius, šventuosius gydytojus ir brolius Kozmą ir Damijoną, kurie buvo kilę iš Kilikijos arba Arabijos. Legenda mena, kad jų motina buvusi krikščionė, o tėvas – pagonis, kuris atsivertė gimus sūnums, bet netrukus pamaldžiai paliko šį pasaulį. Nors arabų medicinos mokslas labiausiai suklestėjo Viduramžiais, broliai išėjo geriausius savo meto medicinos ir kitus mokslus, tad praktikavo mediciną griežtąja prasme. Vis dėlto, būdami krikščionys (islamas į arabų žemę ateis tik po gerų 300 metų), jie pavedė savo tarnystę Viešpačiui Jėzui Kristui, „kuriame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima“ (Kol 1, 4), ir gydė Jėzaus vardu, kaip jo mokiniai ir apaštalai: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 7–8). Savo medicinos praktiką jie pradėjo svarbiame Iskenderūno įlankos uoste, vėliau Sirijoje. Šaltiniai liudija, kad jie gydė visus be išimties – turtinguosius ir vargšus, tėvynainius ir atvykėlius. Jų krikščioniškoji meilė buvusi tokia didelė, kad jie gydydavo ne tik žmones, bet ir kūriniją – žvėris ir galvijus. Tačiau, net jeigu jie ir turėjo galią pagydyti nepagydomas ligas, tradicija pirmiausia išsaugojo ne jų padarytų stebuklų atmintį: jie buvo praminti ne „stebukladariais“, bet „anargyrais“, „bepinigiais“ (nuo graikų k. žodžio anargyroi – „be pinigų“). Jie niekada neėmė jokio mokesčio už gydymą ir legenda pasakoja, kad šios priesaikos laikėsi taip griežtai, jog Kozmas, sužinojęs, kad jo jaunesnysis brolis Damijonas iš vienos pagijusios moters priėmęs tris kiaušinius kaip užmokestį, atsisakė būti palaidotas su juo viename kape. Vis dėlto, kai bus nukankinti, jie bus palaidoti viename kape, nes „jų nuopelnai buvo vienodi“.
Tuo metu, IV a. pradžioje, pradėjus valdyti imperatoriui Dioklecianui, krikščionių persekiojimas vėl sustiprėjo. Pasiskelbęs Jupiteriu, imperatorius, norėdamas susilpninti stiprėjančią krikščionybę, ėmėsi radikalių priemonių ir įsakė visiems imperijos gyventojams aukoti dievams. Garsas apie Kozmą ir Damijoną sklido labai toli ir žmonės plaukte plaukė pas juos. Daugelis pagijusiųjų ir patyrusių šventųjų gydytojų krikščioniškos meilės ir atjautos galią atsiversdavo ir įtikėdavo Prisikėlusįjį Viešpatį. Tad imperijos valdininkai negalėjo į tai žiūrėti pro pirštus, netrukus abu broliai buvo suimti ir atvesti į Kilikiją. Pareikalavus, kad jie aukotų stabams, abu drąsiai išpažino savo krikščioniškąjį tikėjimą. Legenda pasakoja, kad juos visaip norėta palaužti ir kankinimais priversti aukoti dievams: surišti jie buvo metami į jūrą, bet nenuskendo, stumiami į ugnį, bet ugnies liepsna jų nepalietė. Juos mėtė akmenimis ir šaudė strėlėmis, bet akmenys ir strėlės grįžo ir sužeidė pačius šaudytojus. Tada nuspręsta juos nukirsdinti. Po jų, pagal tradiciją, buvo nukirsdinti ir trys jų jaunesnieji ir juos sekę broliai: Antimijus, Leoncijus ir Euprepijus.
Krikščionys labai anksti pradėjo juos gerbti ir melstis prie jų kapo. Jau to paties amžiaus pradžioje jiems buvo pastatytos bažnyčios Jeruzalėje, Egipte, Mesopotamijoje. Brolių palaikai buvo palaidoti senoviniame Sirijos mieste Kyre, bet jau V a. vid. jų relikvijos pradėtos siųsti į bažnyčias, pastatytas jų garbei. Imperatorius Justinianas (527–565) Konstantinopolyje taip pat pastatė bažnyčią, kur jų relikvijas ėmė gausiai lankyti maldininkai. Vakaruose popiežius Feliksas IV Romos forumo širdyje skyrė jiems garbingą vietą, šventųjų garbei vieną Antikos pastatą paversdamas bazilika, kuri tebeveikia ir dabar, virš Antikos galybės šlovės iškeldama krikščioniškosios meilės galybę. Šios bazilikos kriptoje irgi saugomos šventųjų Kozmo ir Damijono relikvijos. Jos apsidėje išliko nuostabi VI a. mozaika su šventųjų atvaizdais ir pirmųjų krikščionybės amžių simbolika. Vėliau skirtingos jų palaikų dalys, kaip neretai atsitikdavo ir su kitų šventųjų palaikais, buvo išvežiotos po visą Vakarų Europą: į Brėmeną, vėliau į Miuncheną, į klarisių vienuolyną Madride.
Viduramžiais ypač pagarsėjo Augsburgo inkunabule aprašyta legenda, kaip šventieji padėjo atlikti sudėtingą chirurginę operaciją. Vienas žmogus labai kentėjęs dėl skaudančios kojos. Jam nepadėjo joks gydymas ir jokie vaistai. Ir štai sapne jam pasirodę abu šventieji, laikantys chirurginius instrumentus ir tepalą. Vienas paklausęs: „Iš kur gausime sveiką koją, kad pakeistume šitą?“ Kitas atsakęs: „Šiandien laidos maurą, kuris turi sveiką koją.“ Tada pirmasis paliepęs jam nupjauti ir atnešti sveikąją mauro koją. Nesveikoji koja buvusi amputuota ir padėta į mauro karstą, o sveikoji mauro koja priauginta prie ligonio nupjautosios kojos, gausiai tepant tepalu. Rytą žmogus visai sveikas atsistojęs ant kojų ir liepęs patikrinti mauro kapą. Karste buvo rasta jo nesveikoji koja. Visas miestas subėgęs ir su ašaromis dėkojęs šventiesiems Kozmui ir Damijonui. Tokia tad Viduramžių vaizduotė, negalinti apsieiti be stebuklų, bet argi karšta malda į šventuosius negali padaryti stebuklų, gydančių ir kūną, ir sielą?
Viešpatie Jėzau, kūno ir sielos Gydytojau, pažvelk į mus, kurie esame varginami kūno ir dvasios ligų. Kasdien patiriame savo trapumą ir silpnumą, tad gydyk mūsų ir kitų negalias. Tačiau jeigu tavo valia yra, kad kentėtume, duok jėgų kantriai tai pakelti ir, kaip Tu, apkabinti savo kryžių. Būk mums vadovas, kad savo kūnu papildytume Tavo Kančią. To prašome, užtariant šventiesiems Kozmui ir Damijonui, kurie savo kankinyste pelnė malonę išprašyti Tavęs stebuklingų pagijimų. Amen. (Malda iš klarisių Šv. Kozmo ir Damijono vienuolyno Romoje).
Parengė ses. Inga Barbora Kazakevičiūtė
