Šventoji Elena

Šventoji Elena gyveno III–IV amžių sandūroje. Ji – imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina. Šis imperatorius 313 m. paskelbė Milano ediktą ir Romos imperijoje po žiaurių persekiojimų laikotarpio pagaliau buvo leista laisvai išpažinti krikščionybę.

Pasak istorikų, Elena gimė Romos imperijai priklausiusioje Bitinijos provincijoje (dabar Turkijos šiaurės vakarai), Drepanono mieste, kurį vėliau sūnus jos garbei pervadino Helenopoliu. Nebuvo kilminga, pasak šv. Ambraziejaus, tarnavo užeigoje. Pasak kitų šaltinių, jos tėvai buvo smuklininkai.

Manoma, kad su būsimu imperatoriumi Konstancijumi I Chloru, tuomet karininku, ji susipažino jam lankantis Mažojoje Azijoje. Vienuose šaltiniuose ji minima kaip Konstancijaus sutuoktinė, kituose – kaip sugyventinė. Apie 272 m. Elena pagimdė sūnų Konstantiną. Tačiau Konstancijus dėl politinės karjeros savo sūnaus motiną paliko ir vedė imperatoriaus dukrą. Netrukus tapo imperatoriumi. Elena nebeištekėjo, gyveno mažai kam žinoma.

Po tėvo mirties, įveikęs varžovus, Konstantinas tapo vienvaldžiu Romos imperatoriumi. Jam iškilus, 306 m. Elena grįžo į viešą gyvenimą. Nuo 312 m. daugiausia gyveno Romoje, tapo krikščione ir aktyviai apaštalavo. Pasižymėjo dosnumu vargšams, dalino išmaldą alkstantiems, rūpinosi kalinių išlaisvinimu, tremtinių sugrįžimu. Jos prašymu sūnus Konstantinas išleido įstatymus, garantuojančius valstybės rūpinimąsi našlėmis, našlaičiais, pamestinukais, belaisviais ir kaliniais. Gavusi Krikštą ir tapusi krikščione, ji krikščionybės pusėn patraukė ir savo sūnų, kuris vėliau galutinai įteisino krikščionių tikėjimą Romos imperijoje.

Apie 326–328, jau senatvėje, būdama apie 80 metų, Elena išsiruošė piligriminėn kelionėn į Šventąją Žemę. Ten ji fundavo kelių bažnyčių statybą, viena jų – Kristaus Gimimo bazilika. O daugiausia apie Eleną žinome kaip apie Viešpaties kančios relikvijų – Tikrojo Kryžiaus – suradėją. Tradiciškai tvirtinama, kad Palestinoje ji atliko kasinėjimus, kurių metu atrado Kristaus kapavietę ir Šventąjį Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Nuo to laiko piligriminių kelionių į Šventąją Žemę padaugėjo, o Kryžiaus relikvijos pasiekė ne vieną Europos miestą. Šv. Elenos rūpesčiu Kryžiaus atradimo vietoje iškilo Kristaus Kapo bazilika.

Elena mirė apie 330 metus, būdama šalia sūnaus. Konstantinas jos rezidencijos vietoje nurodė pastatyti Šventojo Jeruzalės Kryžiaus baziliką.

Šventoji Elena gerbiama ir Katalikų, ir Ortodoksų Bažnyčiose (Ortodoksų Bažnyčioje – kartu su sūnumi). Katalikų kalendoriuje ji minima rugpjūčio 18 d. O rugsėjo 14 d., šv. Elenos dėka, švenčiame Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę.

Ikonografijoje Elena dažniausiai vaizduojama imperatorės drabužiais, laikanti rankoje kryžių, vinis arba bažnyčios maketą. Ji yra archeologų ir senovės tyrinėtojų globėja, o taip pat naujakrikštų, imperatorienių, dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir sunkiai santuokoje besutariančių asmenų globėja.

Apie pačią Elenos asmenybę žinių mažai. Vienas įdomesnių mėginimų atskleisti, kas jis buvo – anglų rašytojo Ivlino Vo (Evelyn Waugh, 1903–1966) apsakymas „Šv. Elena“ (publikuotas 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ 2 numeryje, vert. R. Drazdauskienė).

Autorius rašo: „yra šventųjų, kuriuos prisimename dėl vienintelio veiksmo. Šiai grupei neabejotinai priklauso Elena. Jau gilioje senatvėje […] ji nukeliavo į vieną iš savo sūnaus neaprėpiamų valdų dalį – Jeruzalę. Šioje kelionėje buvo atrasta Tikrojo Kryžiaus relikvija, kuri garbinama visame krikščioniškame pasaulyje. […]

Tuo metu Elena buvo įtakingiausia pasaulio moteris tiesiogine prasme, tačiau mes apie ją nežinome beveik nieko. […] Ji tikriausiai buvo iš vidutinio kilmingųjų sluoksnio – ne tarnaitė, bet ir ne valdovė. Konstancijus ją vedė anksti, dar siekdamas valdžios, ir vėliau metė, sumanęs tuoktis su karališkojo luomo moterimi. […] Ji pagimdė vieną sūnų, Konstantiną Didįjį; tikriausiai tai įvyko Niše (Serbijoje). Po skyrybų apsigyveno Tryre, kurio katedra veikiausiai stovi ant jos rūmų pamatų. Beveik neabejojama, kad ten tapo krikščione. Galbūt ją mokyti padėjo Laktancijus, kuris buvo jos anūko Krispo auklėtojas. Staiga, pačioje gyvenimo pabaigoje, ji išėjo į šviesą ir patyrė didingiausią nuotykį. Mirė Konstantinopolyje, iš ten kūnas buvo tuojau pat ar vėliau pergabentas į Romą. Jos kapas niekad nebuvo gausiai lankomas piligrimų. Panašu, kad ir ji pati niekada neskatino didelio asmeniško garbinimo, tačiau tai populiari šventoji. Jai skirta daugybė bažnyčių, jos vardu pakrikštyta begalė mergaičių, ją dažnai pamatysi skulptūrose, paveiksluose, mozaikose. […]

Visame tame nedaug didvyriškumo ar genialumo. Galime spėti, kad ji buvo pamaldi, skaisti, dosni; tikrai gera moteris tais laikais, kai rūmuose gyveno daugiausia ydingi žmonės, bet vis dėlto gyveno patogiai ir prabangiai, o juk šventieji visais laikais laikė skurdą viena iš savo pašaukimo sąlygų. Neturime žinių, kad būtų kentėjusi fizines, dvasines ar psichines kančias, neskaitant įprastų praradimų, nusivylimų ir negalių, skirtų iškęsti mums visiems. O juk gyveno tokiais laikais, kai krikščionims dažnai tekdavo rinktis: bėgti, atsižadėti tikėjimo ar kęsti žiaurias bausmes. Galėtume paklausti, o kur gi tas jos šventumas? Ko konkretaus galėtume iš jos pasimokyti mes, gyvenantys visiškai kitokiomis sąlygomis?

[…] Mes nežinome, kokią padėtį ji užėmė, kai ją atrado Konstancijus. Ji tikrai pasirinko jį ne dėl vilčių įgyti valdžią. Tiesą pasakius, būtent tos viltys ją ir pražudė; dėl jų ji, atstumta, po skyrybų išvyko į tremtį. Intrigomis ir žmogžudystėmis knibždančiuose rūmuose nepradėjo ieškoti šalininkų, nesiėmė kovoti su varžove, o ramiai priėmė jai tekusią nešlovę. Konstantinas įgijo valdžią, paskelbė ją imperatore, kaldino jos garbei monetas, atvėrė jai visą imperijos iždą. Ji priėmė ir tai. Privatumą išsaugojo tik religiniame gyvenime, kartu su minia žmonių eidavo į Mišias Romoje, padėjo dirbti ruošos darbus Siono kalno vienuolyne. Susitaikė su tuo, kad yra Dievui reikalinga tam tikram darbui. Vieniems teko grumtis su liūtais arenose, kitiems – gyventi dykumų olose. Jai buvo skirta būti šv. Elena imperatore – ne šv. Elena kankine, ne šv. Elena atsiskyrėle. Ji priėmė pavojų sielai kupiną gyvenimo būdą, kuris ne vieną privertė paslysti, ir tvirtai laikėsi savo, kol pagaliau atrodė jau aišku, kad Dievas jai nebeturi kito tikslo, tik leisti kaip maloniai senutei nugyventi dar likusias dienas. Ir kaip tik tada ji atliko savo vienintelį, iki tol niekieno nemėgintą ir nepakartojamą tarnystės veiksmą – atrado Tikrąjį Kryžių.

[…] Iš Elenos galima pasimokyti šio to apie Dievo veikimą: kad jis iš kiekvieno mūsų nori [vis kaž]ko kito, ir nesvarbu, ar tai būtų sunku, ar lengva, vieša ar visiškai privatu, tai padaryti gali tik kiekvienas iš mūsų, kadangi būtent tam yra sutvertas.“

Ir iš tiesų, „visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra pats Tėvas“ (Lumen gentium, 10).

Parengė „Magnificat“ redakcija

• «
• »